Dabikinės dvaras minimas XVI a., kurį iki pat XIX a. pabaigos valdė Daukantų, Gruževskių, Pšeciševskių ir kitų giminių atstovai, ne kartą jis buvo įkeistas įvairiems asmenims.

Dvaro statusas pasikeitė 1890 m., kai jį iš barono Henriko Zaso (von Sass) nupirko aktyvus tautinio judėjimo dalyvis Vladimiras Zubovas (1862–1933). Tada jis tapo vienu iš Lietuvos politinių – kultūrinių centrų, kur rinkosi aktyvūs lietuvių visuomenės veikėjai. Antai, 1902 m. spalio 17 (30) d. čia įvyko „Varpo” suvažiavimas: į dvarą suvažiavo apie 40 „varpininkų“: J. Biliūnas, G. Petkevičaitė-Bitė, A. Bulota, P. Avižonis, K. Grinius, J. Šaulys, P. Višinskis, P. Mašiotas, J. Vileišis. Šio suvažiavimo metu buvo įkurta Lietuvos demokratų partija, davusi pradžią tautininkų bei valstiečių liaudininkų politinėms partijoms. Vėliau tėvas Vladimiras perleido dvarą sūnui Vladimirui Zubovui jaunesniajam (1887–1959), kuris su šeima įsikūrė dvare ir ėmė ūkininkauti. Jis Vokietijoje ir Danijoje supirkinėjo veislinius galvijus, Dabikinės dvare vykdė mokslinius eksperimentus juodmargių galvijų produktyvumui kelti, gerinti veisles, domėjosi augalininkyste, bandė išvesti vietos sąlygoms tinkamas sėklas, melioravo pievas ir dirvas.

Po Nepriklausomybės paskelbimo vientisa dvaro struktūra pamažu aižėjo. Pirmiausia Dabikinės pieno perdirbimo bendrovė iš V. Zubovo išsinuomojo, o 1929 m. nupirko dvaro svirną. Ši bendrovė turėjo 10 pieno nugriebimo punktų, 1100 narių, ir 1162 pieno tiekėjus. Dvaro mokykla, įsteigta XX a. pradžioje, 1930–1932 m. buvo perorganizuota į žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Galiausiai 1933 m. Mažeikių apskrities taryba iš V. Zubovo nupirko Dabikinės dvaro centrą su pastatais, kur įsteigė vaikų prieglaudą, o 1953 m. ji buvo pertvarkyta į internatinę septynmetę mokyklą. Sodybos struktūra stipriai pasikeitė ir XX a. antrojoje pusėje, kai teritorijoje buvo pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, mokyklos bendrabutis, rekonstruota pieninė (buvęs dvaro svirno pastatas) ir kiti pastatai. Namas (buvusi mokykla) 1997–1998 m. buvo remontuotas, o 2012 m. sudegė ir išliko tik jo pamatai, kaminai, sienų fragmentai, iš buvusios kiaulidės išliko tik akmens mūro sienų fragmentai, o iš buvusios pirties – žinoma tik jos vieta. Dabar išliko šie dvaro sodybos fragmentai: rūmai, kalvė, kumetynas, tvarto su diendaržiu fragmentai, namas, želdynų sistema, vandens telkiniai.

1) Rūmai – klasicizmo stiliaus, stačiakampio plano, vienaukščiai su cokoliniu aukštu, mansarda ir portiku (terasa neišliko). Vidinis išplanavimas pakeistas nežymiai, dalis langų angų užmūryta, panaikintas vakariniame fasade buvęs įėjimas. Fasadus paryškina architektūrinės detalės: pagrindinio įėjimo mūrinis portikas su stogelį remiančiomis kolonomis, akmens blokų mūro lauko laiptai, portiką apjuosianti mūrinė tvorelė; fasadą puošia tinkuoto plytų mūro piliastrai, plytų mūro frontonų karnizai, mediniai dekoro elementai (smailės) ir kt. Rūmų pamatai – iš lauko akmenų mūro, sienos – tinkuoto plytų mūro. Viduje – mediniai laiptai su mediniu turėklu; dvigubi mediniai langai pakeisti analogiškais buvusiems, medinės įsprūdinės langinės, medinės dvivėrės įsprūdinės lauko durys dekoruotos frontonėliais, rozetėmis, karnizais, kolonėlėmis su įstiklintais ir metalinėmis grotomis grotuotais langeliais; vitražinis švieslangis laiptinėje (du stikliukai pakeisti naujais).

2) Kalvė – stačiakampis vienaukštis pastatas, jo pietvakarinė siena sumūryta iš silikatinių plytų, pakito stogo forma. Dalis stačiakampių langų angų fasaduose užmūryta, yra įrengtų naujai. Kalvės sienoms panaudotas tašyto akmens mūras su užpildu, prikamšytu akmenukais; pamatas su lauko akmenų mūro cokoliu, fasado apdaila – raudonų plytų mūro langų angokraščiai ir karnizas.

3) Kumetynas – vienaukštis (su mansarda), stačiakampio plano pastatas, turintis stačiakampes langų ir durų angas (dalis jų yra užmūrytos, kitos – naujai įrengtos). Fasado sienos – iš lauko akmens ir plytų mūro, tinkuotos, pamatas – akmens mūro. Viduje yra mediniai laiptai su mediniu turėklu iš pirmo aukšto į mansardą, mediniai langų rėmai ir lauko durys, prieangyje – molio plytų grindinys.

4) Tvartas su diendaržiu, kurio šiaurės rytų pusėje yra stačiakampė įvažiavimo į kiemą anga. Fasadai puošti raudonų plytų mūro langų ir durų angokraščiais. Pastato konstrukcijos – akmens mūro pamatas su netinkuoto lauko akmenų mūro cokoliu; akmens ir plytų mūro sienos ir jų fragmentai (dalis sienų išgriuvę ir suirę).

5) Namas – vienaukštis, stačiakampio plano su dvišlaičiu stogu, jo konstrukcijos – akmenų mūro pamatas su cokoliu; plytų mūro sienos, sienos tinkuotos.

6) Parkas, kurio kompozicija yra mišraus parko su vyraujančiais geometrinio planavimo elementais. Teritorija yra lygi, tik šiaurinėje pusėje link Dabikinės upės leidžiasi status terasuotas šlaitas. Jame stovi įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos (granito stulpeliai su nišomis mediniams skersinukams, trys iš betono lietos parko vazos, dekoruotos gėlių bareljefais). Teritorijoje yra apskritos formos parteris su apvažiavimo keliuko kilpa priešais fasadą; parterį per vidurį skiria takas, nukreiptas į portiką; yra takai, link rūmų veda kelias. Želdinių masyve vyrauja didžialapės ir mažalapės liepos, tuopos, klevai, uosiai, ąžuolai; yra mažalapių liepų alėjos. Parke yra du tvenkiniai (aukštutinis ir žemutinis), Dabikinės upės vaga.

Informaciją parengė: dr. Jonas Drungilas

Pagrindinė literatūra:
Muturas A. Dabikinės dvaro paslaptis, in: Akmenė: kraštas ir žmonės, sudarė L. Rozga, Utena, 2012, p. 208–214.

Ramonaitė L., Dabikinės buvusios dvaro sodybos rūmų pastato architektūrinių tyrimų medžiaga, Šiauliai, 1999, Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus archyvas.

Rozga L. Šviesos ir šilumos židinys, in: Akmenė: kraštas ir žmonės, sudarė L. Rozga, Utena, 2012, p. 261–268.

Ši informacija parengta įgyvendinant 2021-2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programos projektą „Skaitmeniniu būdu prieinamos ir patrauklios prarastos kultūros paveldo turizmo vietovės Žiemgaloje ir Šiaurės Lietuvoje“ (Nr. LL-00061 „Sugrąžinta istorija“), kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga.