Kruopių kaimas minimas XVI a., kuris ilgainiui atitiko Umiastovskiams, o šioje vietovėje pradėjęs formuotis dvaras buvo pavadintas vieno iš šio giminės atstovo – Alberto (Kruopių-Albrechtavo, Albertavos) vardu. XVIII a. pabaigoje šį dvarą per giminystės ryšius paveldėjo lenkų kariuomenės majoras Bazilijus Škultinas, kuris 1786 m. čia pastatė koplyčią, 1803 m. – medinę Šv. Onos bažnyčią. Dvaro pastatai buvo pastatyti aukštesnėje vietoje, didelis molinis kumetynas – vakarų pusėje, kiti ūkiniai ir kumečių gyvenamieji pastatai – pietų pusėje. Įkurtas parkas (20 ha), centrinėje dalyje prieš rūmus buvo įrengti gėlynai, pasivaikščiojimo takeliai, iškasti du tvenkiniai, kurie naudoti žuvų veisimui, žvejybai, pasiplaukiojimui.

XIX a. antroje pusėje dvaras atiteko kunigaikščiui Pranciškui Puzinai, kuris čia pasodino vaismedžių sodą, rūpinosi parku. Po Puzinų šeimos tragedijos, likusios dukros 1921 m. dalį dvaro žemių perleido Kruopių pradinei mokyklai, kitas išpardavinėjo, o dvaro gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir 44,77 ha žemės pardavė Juozui Liekiui – paskutiniam dvaro savininkui, 1920–1922 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo nariui, dirbusiam Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijoje.

Gyvendamas Kruopiuose Juozas Liekis rėmė neturtingus miestelio gyventojus, vietiniams nedideliais sklypeliais išpardavinėjo dvaro vaismedžių sodo žemę, kur šie statėsi namus (1923 m. dvare buvo 5 ūkiai su 34 gyventojais), todėl čia susiformavo Birutės gatvė ir prekyvietės aikštelė. Dvaro savininkui priklausė dvaro gyvenamasis namas, tvartas, kluonas, kiaulidė, kumetynas, ledaunė. Jis rūpinosi parku, turėjo prižiūrėtoją, čia įrengė dvi sales koncertams, vaidinimams. 1935 m. dvaras buvo parduotas iš varžytinių, jį nusipirko advokatas Bitė iš Šiaulių. 1937 m. kilusio gaisro metu sudegė dvaro gyvenamasis namas, užsidegusį kumetyną dar spėta užgesinti, tačiau po kurio laiko jis buvo nugriautas.

Po Antrojo pasaulinio karo Kruopių dvaras ėmė nykti, kurui buvo pjaunami parko medžiai. XX a. septinto dešimtmečio viduryje susirūpinta parko išsaugojimu. Sovietmečiu šalia parko buvo įrengtas didelis tvenkinys, parke – nedidelė vasaros estrada, suformuotas takų tinklas. Parko pakraštyje įrengti Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapai (934 kv. m.), antkapinėse plokštėse įrašyta 616 karių pavardžių, dar palaidoti 52 nežinomi kariai. Dabar išliko 7,3 ha dvaro sodybvietė su parku, du buvusio kumetyno pastatai, keletas ūkinės paskirties pastatų be išliekamosios vertės. Dvaro sodybos ūkinis pastatas yra išlikęs fragmentiškai. Šis „L“ raidės formos, vieno aukšto su pastoge ir dvišlaičiu stogu pastatas statytas XIX a. – XX a. pirmoje pusėje. Pastato sienos – netinkuotos, iš lauko akmens, mūras su akmens skaldos užpildu.

Parkas galutinai suformuotas XIX a. Jis svarbus kraštovaizdžio ir išskirtinių želdynų aspektais. Jame medžiai susodinti pavieniui, grupėmis ir lizdais, čia auga liepos, klevai, kaštonai, uosiai, beržai, gluosniai, yra pušų, tujų, baltalapių tuopų, eglių, centrinėje teritorijos dalyje auga amūriniai kamšteniai – egzotiniai, reti medžiai. Atskirose parko teritorijose eilėmis susodintos liepos ir eglės, centrinėje ir kitose parko dalyse auga liepų alėjos (pietų pusėje išlikusi liepų alėja vietinių vadinama „Meilės alėja“). Parką puošia dekoratyviniai krūmai: pūsleniai, alyvos, jazminai, lanksvos. Parko pietryčiuose yra iškasta kūdra, rytinėje dalyje – sausinimo grioveliai.

Informaciją parengė: dr. Jonas Drungilas

Pagrindinė literatūra:
Kruopiai, sudarytojos: R. Gailiušaitė-Dapšienė, S. Eivaitė-Dimavičienė, Utena, 2006, p. 28–33.

Kviklys B., Mūsų Lietuva, t. 3, Vilnius, 1991, p. 44–45.

Skaitmeniniu būdu prieinamos ir patrauklios prarastos kultūros paveldo turizmo vietovės Žiemgaloje ir Šiaurės Lietuvoje, Akmenės rajono savivaldybės administracija kartu su septyniais Lietuvos ir Latvijos partneriais įgyvendina 2021-2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programos projektą "Sugrąžinta istorija" (LL-00061), kuriuo siekiama skaitmeniniu būdu sukurti prieinamus ir patrauklius kultūros paveldo turizmo objektus Žiemgaloje ir Šiaurės Lietuvoje.