Papilės miestelio pietvakariniame pakraštyje, kairiajame Ventos krante ir santakoje su bevardžiu upeliu, stūkso piliakalnis (Pirmasis (I), dar vadinamas Kapų arba Pilies). Apie 1800 m. šio piliakalnio nemažoje 55 m ilgio ir 25 m pločio aikštelėje vietinių parapijiečių lėšomis buvo pastatyta koplyčia, kuriai buvo suteiktas Rožinio Švč. Mergelės Marijos (kitur rašoma – Švč. Mergelės Marijos) titulas. Koplyčia turėjo vieną altorių, kuriame kabėjo Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Anksčiausiai ši koplyčia pavaizduota 1837 m. Papilės miestelio plane, kur piliakalnio viršuje buvo pažymėtas nedidelis namelis su šonuose esančiais keturiais mažais kryželiais. Apie 1840 m. ši koplyčia sudegė, tačiau netrukus buvo atstatyta. Ji buvo naudojama ir iškilmingoms pamaldoms. Antai, 1861 m. birželio 3 d. į Papilę atvykęs Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius šv. Mišias aukojo šioje piliakalnio kapinių koplyčioje, nes tuomet parapijinė bažnyčia buvo remontuojama.

Tuo pat metu piliakalnio aikštelėje ir jos krašte supilto pylimo šlaite esančiame griovyje buvo įrengtos vietinių parapijiečių kapinaitės. Jose buvo palaidotas žymus Lietuvos istorikas Simonas Daukantas (1793–1864), kuris paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Papilėje, globojamas parapijos kunigo Igno Vaišvilos (1809–1894). Mirus S. Daukantui ant jo kapo kunigas I. Vaišvila pastatė paminklą (vėliau pirmoji 1864 m. akmens plokštė buvo nugabenta į Kauno karo muziejų), kurį po dvidešimties metų pakeitė geresniu (abiejuose paminkluose buvo užrašai lietuvių kalba). Galiausiai 1925 m. liepos 14 d. šiaulietis liaudies meistras, buvęs knygnešys Antanas Raudonis pasiūlė savo sukurtą paminklą pastatyti ant S. Daukanto kapo – laukų granito ąžuolą šalia atverstos knygos, kuris išliko iki šiolei.

Kaip matyti iš išlikusios Pirmojo pasaulinio karo metu darytos nuotraukos, ši Papilės medinė stačiakampė piliakalnio koplyčia buvo griežtų ir racionalių formų, tęsianti Lietuvos klasicizmo architektūros tradicijas. Jos fasade, virš pagrindinio įėjimo, buvo iškeltas, dviem stulpais remiamas, trapecinės formos frontonas su langu. Frontono viršuje matėsi stačiakampis bokštelis su laiba smaile ir kryželiu. Antrasis nedidelis koplyčios bokštelis kyšojo virš apsidės. Šios koplyčios sienos buvo apkaltos vertikaliomis lentomis. Papilės piliakalnio kapinėse stovėjusi koplyčia išstovėjo daugiau kaip šimtmetį. Remiantis vietinių žmonių pasakojimais, apie 1974–1975 m. piliakalnio koplyčia sudegė ir nebebuvo atstatyta.

Informaciją parengė: dr. Jonas Drungilas

Pagrindinė literatūra:
Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, parengė M. Paknys, Varniai, 2013, p. 534.

Rozga L. Akmenės rajonas, Vilnius, 1983, p. 35.

Salatkienė B., Papilės archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai, Papilė, I dalis, sudarytojai: V. Girininkienė, L. Rozga, R. R. Trimonienė, P. Krikščiūnas, J. Pabrėža, Vilnius, 2004, p. 125–174.

Spurgevičius P., Papilės šv. Juozapo bažnyčia, Papilė, I dalis, sudarytojai: V. Girininkienė, L. Rozga, R. R. Trimonienė, P. Krikščiūnas, J. Pabrėža, Vilnius, 2004, p. 489–501.

Ši informacija parengta įgyvendinant 2021-2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programos projektą „Skaitmeniniu būdu prieinamos ir patrauklios prarastos kultūros paveldo turizmo vietovės Žiemgaloje ir Šiaurės Lietuvoje“ (Nr. LL-00061 „Sugrąžinta istorija“), kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga.