Nuo XVII a. antrosios pusės Paragių dvaras (apėmęs daugiau nei 300 ha žemės) priklausė, iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių kilusiai, bajorų Ivanauskų (herbas Rogala) giminei. XIX a. pirmoje pusėje dvarą valdė Ksaveras Feliksas ir jo žmona Juzefa Tomaševičiūtė, kurie susilaukė sūnaus – būsimojo dailininko, studijavusio Peterburgo dailės akademijoje, Miuncheno Karališkoje dailės akademijoje – Nikodemo Erazmo Ivanausko (1844–1932). Apie 1881–1882 m. Nikodemas su žmona Karolina Pečkevičiūte, dukromis: Sofija (1867–1926), Marija (1872–1957) ir sūnumi Gustavu įsikūrė Paragių dvare. Po remonto buvo nudažytas gyvenamasis namas, įstiklinta veranda, pastatyta dailininko dirbtuvė, kur Nikodemas tapė, kopijavo paveikslus, kūrė skulptūras; rašė apsakymus, eilėraščius; jo darbai saugomi muziejuose, bažnyčiose išliko religinių paveikslų. Abi Ivanauskų dukros Sofija (Pšibiliauskienė) ir Marija (Lastauskienė) tapo rašytojomis, pasirašinėjusios bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Jos lankydavosi Paragių dvare ir tam tikrais periodais čia nuolat gyveno, o pas jas lankydavosi žymūs tautinio atgimimo veikėjai – P. Avižonis, broliai Biržiškos, J. Tumas-Vaižgantas, P. Višinskis, vėlesniais metais ir L. Gira, taip pat čia viešėjo lenkų rašytojos M. Konopnicka, E. Orzeszkowa, dailininkas W. Pruszkowskis.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o 1966 m. jame įsteigtas Lazdynų Pelėdos muziejus, kuriame buvo eksponuojama rašytojų nuotraukos, dokumentai, jų tėvo paveikslų fotokopijos, autentiški šeimos baldai, senoviniai buities rakandai.

Dvaro sodyba kartu su parku suformuota XIX a. pradžioje, kurios planinė struktūra pakito XX a. antroje pusėje, nugriovus dalį sodybos pastatų. Išliko buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos. Šiaurinėje teritorijos dalyje buvo stačiakampio plano jauja, pastatyta XIX a., sudegusi 2002 m. (išliko pamatai); žinoma daržinės vieta, centrinėje dalyje buvo kumetynas, kurio išliko lauko akmenų pamatų fragmentai.

Paragių dvaro kompleksą sudaro:

1. Dvarininko namas, pastatytas XIX a., po gaisro perstatant ir atnaujinant jis gerokai sumažėjo; remontuotas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje, 1966 m., taip pat restauruotas (1972, 1987, 2012–2014 m.). Namas pastatytas iš lauko akmenų mūro pamato su akmenų mūro cokoliu, medinių rąstų sienomis. Pastatas stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, rūsiu bei veranda su mezoninu. Kambariai suskirstyti funkciškai, įrengta reprezentacinė dalis, apartamentai, išlaikyta ceremoniali struktūra. Iš dalies pakeistas vidinis išplanavimas pastatą pritaikant muziejui, pakeistos (iki tol – arkinės formos) ir mezonino langų angos. Fasadas – tradicinis liaudiškas, su veranda ir virš jos įrengtu balkonu.
2. Klėtis, pastatyta XIX a., kurios konstrukciją sudaro lauko akmenų mūro pamatas ir medinių tašytų rąstų sienos. Medines duris puošia kalvio darbo durų apkaustai. Klėtis yra vieno aukšto, stačiakampio plano, keturių patalpų su prieklėčiu (išplanavimas nepakitęs). Tradicinis liaudiškas fasadas, prieklėtis su keturiomis apvalaus skerspjūvio medinėmis kolonėlėmis (atkurtos 1987 m.).
3. Pirtis yra vieno aukšto, stačiakampio plano, su dvišlaičiu stogu. Pastatą sudaro pirtis ir priepirtis, jo konstrukcijos – akmenų mūro pamatas su akmenų mūro cokoliu ir medinių tašytų rąstų sienos, lauko akmenų ir plytų mūro dūminė krosnis, ant medinių lentų lauko durų įrėžta data „1927 m.“ (2014 m. restauracijos metu pakeistos naujomis), medinių lentų vidaus durys su kalvio darbo apkaustais.
4. Daržinė – vienaukštė, stačiakampio plano, pastatyta XX a. pradžioje. Jos pamatas su lauko akmenų cokoliu, medinės karkasinės konstrukcijos, mediniai dvivėriai vartai su metaliniais apkaustais, grindys – plūkto molio asla.
5. Dvaro sodybos jauja, sudegusi 2002 m.
6. Parkas, suformuotas XIX a. – XX a. pirmoje pusėje, kurio planinė erdvinė kompozicija yra mišraus pobūdžio. Jį sudaro želdynų masyvai, liepų alėja vedanti į sodybos reprezentacinį kiemą; lapuočių medžių eilė, iš trijų pusių juosianti sodybos teritorijos dalį. Dalis teritorijos apsodinta dekoratyviniais krūmais – alyvomis ir jazminais, parke yra vaismedžių sodas, stambių lauko akmenų kompozicija, vadinama „akmeniniu stalu“ ir kūdra (iškasta XIX a. pabaigoje) su sala, sujungta su grioviu, juosiančiu pirtelę.

2012–2014 m. Paragių dvaras buvo sutvarkytas, Europos Sąjungos struktūriniams fondams finansavus projektą „Paragių dvaro tvarkyba ir jo pritaikymas turizmo reikmėms“ bei prisidėjus Akmenės rajono savivaldybei.

Informaciją parengė: dr. Jonas Drungilas

Pagrindinė literatūra:
Ščiglienė V. Dailininkas Nikodemas Ivanauskas: nuo svajonių iki tikrovės, Acta Academiae Artium Vilnensis. Istorinė tikrovė ir iliuzija: Lietuvos dvasinės kultūros šaltinių tyrimai, 2003, t. 31, p. 171–179.

Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973, p. 20.

Kultūros vertybių registras
Prieiga internete: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/cd9d8c7c-574a-4188-bd2b-61109e363d08

Ši informacija parengta įgyvendinant 2021-2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programos projektą „Skaitmeniniu būdu prieinamos ir patrauklios prarastos kultūros paveldo turizmo vietovės Žiemgaloje ir Šiaurės Lietuvoje“ (Nr. LL-00061 „Sugrąžinta istorija“), kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga.