Naujienos

Kitoks požiūris

Akmenės rajono meras: “Įtempto darbo rezultatas -  pusė milijardo eurų investicijų“

Kęstutis ISAKAS, „Biržiečių žodžio“ žurnalistas

Kadaise Akmenės rajonas buvo vienas iš pačių vargingiausių ir problematiškiausių Lietuvos regionų, savivaldybių reitinge pastoviai užimdamas vieną iš paskutiniųjų vietų.  Butas Naujoje Akmenėje kainavo vos 1 litą, nes gyventojai  atiduodavo juos veltui, kad tik nereikėtų mokėti didžiulių komunalinių mokesčių.  Emigracijos mastai  rajoną vedė demografinės katastrofos link.  Tačiau sumanus rajono vadovų darbas per 12 metų leido ne tik ją sustabdyti, bet ir sukurti tūkstančius naujų darbo vietų bei pritraukti  į rajoną 500 milijonus eurų privačių investicijų.  Šiandien šio krašto meras Vitalijus Mitrofanovas dalijasi sėkmės istorija su  „Biržiečių žodžio“ skaitytojais.  

„BŽ“ dosjė:  Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas gimė 1971 metų gegužės 1 dieną. 1988 metais baigė Naujosios Akmenės 1-ąją vid. mokyklą, 1993 metais – su pagyrimu Lietuvos žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakultetą, 2006 metais – neakivaizdines magistrantūros studijas Vilniaus universiteto teisės fakultete. Nuo 1995 metų – AB „Naujasis kalcitas“ autotransporto mechanikas, autotransporto tarnybos vadovas, nuo 2005 metų dirbo Akmenės rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju specialistu sporto klausimais, nuo 2007 metų – Akmenės rajono mero patarėju, nuo 2008 metų užima rajono vadovo postą. Nuo 2012 metų - Europos Tarybos kongreso narys. 2015 metais pripažintas nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriumi, tais pačiais metais išrinktas Lietuvos savivaldybių asociacijos finansų ir ekonomikos komiteto pirmininku, Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininku, Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos nariu. 1988 metais baigė Naujosios Akmenės vaikų ir jaunių sporto mokyklos futbolo skyrių, žaidė Akmenės rajono ir Lietuvos žemės ūkio akademijos rinktinėse, 1996 metais įsteigė futbolo klubą „Akmenė“, išrinktas jo prezidentu. Savaitraščio „Veidas“ ir Laisvosios rinkos instituto Lietuvos savivaldybių merų rinkimuose 2013 metais  pelnė II vietą, 2014 metais – III vietą, 2017 metais pripažintas geriausiu Lietuvos meru. LR Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento 2014 metais apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde, 2019 metais išrinktas Lietuvos savivaldybių asociacijos pirmininko pavaduotoju. Akmenės rajono savivaldybė 2011, 2014, 2015, 2016 ir 2019 metais pelnė aukščiausią Lietuvos savivaldybių veiklos įvertinimą – Auksinę krivūlę..

 “BŽ“: Pirmiausia norėčiau padėkoti už tai, kad sutikote pasidalinti Akmenės rajono patirtimi.  Praėjusiais metais  Akmenės laisvojoje ekonominėje zonoje pristatyta rekordinė plyno lauko investicija Lietuvoje - „Vakarų medienos grupė“ (VMG) oficialiai atidarė vieną didžiausių Europoje medienos drožlių plokščių gamyklą, į kurią investuota 146 mln. Eurų ir sukurta 140 naujų darbo vietų.  Sakykite, kaip pavyko tai pasiekti?

V.Mitrofanovas: Svarbiausias dalykas – verslas turi jaustis reikalingas tavo krašte. Didmiesčiai dažnai nori iš investuotojų kažką išpešti. Jei statai prekybos centrą, tai savivaldybė reikalaus sutvarkyti šaligatvius, automobilių aikštelę ir net sankryžą.  Regioniniai rajonai tokių galimybių neturi, nes yra nelygiose sąlygose su dideliais miestais.  Mes turime sukurti infrastruktūrą, kad privatus kapitalas ateitų į mūsų rajoną ir sukurtų naujas darbo vietas. Lietuva nėra tokia maža, plynų laukų ir plotų netrūksta, bet patrauklumo prasme Kaunas, Klaipėda ir Vilnius bus visada įdomesni investuotojams. Pirmiausia dėl likutinės vertės. Kalbėjau su vienu angarų statytoju. Jeigu angaro statyba kainuoja apie 500 eurų už kvadratinį metrą, tai Klaipėdoje jis parduos objektą už 1000 eurų/kvadratinis metras.  „Tavo rajone eičiau į minusą“, - sakė man verslininkas. Tokiu būdu galima pasidaryti išvadą, kad rajono savivaldybė privalo pasidaryti tam tikrą jauką investuotojams, norėdami įtikti. Verslui svarbu jausti, kad esi su juo bendramintis, o nesieki išpešti naudos.  Kalbu apie lygiavertę partnerystę.  Kitas reikšmingas klausimas – politinis stabilumas ir ateities prognozavimas.  Jeigu už stalo iš vienos pusės susės verslas, o iš kitos – politikai, susitarimas niekada nebus pasiektas.   Ne verslininkas turi suprasti politiką, o politikas turi žiūrėti į klausimus per verslo prizmę. Esu teisininkas, todėl žinau, kad kiekvienos sutarties sėkmė – abi patenkintos šalys.  Jeigu vienoje pusėje kažkas liko nelaimingas ir jaučiasi išprievartautas, ilgalaikių santykių nebus. Susitarimai turi patenkinti abi šalis.  Verslas mąsto ilgalaikėje perspektyvoje ir žiūri 5-10 metų į priekį.   Akmenės rajonas senai turėjo laisvos ekonomikos zonos (LEZ) teritoriją, tačiau ilgą laiką ši buvo neišvystyta.  Greičiausiai dėl politinių motyvų Kėdainių, Panevėžio, Klaipėdos LEZ  plėtojosi greičiau, nes mes negaudavome lėšų infrastruktūrai gerinti.  Bet to pasekoje jų ir nereikėjo. Minėtose kitų miestų teritorijose buvo sutvarkyta infrastruktūra, tačiau, atėjus investuotojams, reikėjo ją perdaryti. Juk tu nežinai, kokios srities verslas įsikurs pas tave, todėl iš anksto vesti didelės galios elektros, dujų, vandentiekio įvadus, kloti šaligatvius, nėra protinga, ypač, jei nežinai, kas ten bus.  Logistikos komplekso reikalavimai skiriasi gerokai nuo pramonėms.  Galbūt daug vandens, dujų ar elektros nereikės. Tada tos investicijos į infrastruktūrą nueis perniek.   Tai bandžiau išaiškinti tuometiniam premjerui Algirdui Butkevičiui.  Akmenės rajono LEZ plėtojamas tokiu principu, kad pirmiausia išklausomi investuotojų poreikiai, kiek reikės elektros, dujų, elektros, kokio kelio ir geležinkelio atšakos.  Kai atvyksta verslininkai, aš visada pirmiausia prašau iš jų sąžiningo bendradarbiavimo.  Pirmas klausimas, ar tinka sklypas.  Jeigu taip, kalbame. Sutariame iš anksto,  kad, patenkinus poreikius dėl infrastruktūros (elektros, dujų ar kitos, Jūs liksite pas mus.  Jei norite išnaudoti Akmenės rajoną, kaip kozerinę kortą derybose su kitų miestų LEZ,  tai tada mums ne pakeliui ir nepradedame pokalbio. Būna tokių atvejų, kai rajonuose sutartos išlygos pateikiamos kaip derybinis argumentas didmiesčiams, norint kurtis pas juos.  Jeigu kalbėsime apie „Vakarų medienos grupę“, tai jie neslėpė, kad rinkosi investicijoms vietą iš 9 variantų, tarp kurių buvo Latvijos Daugpilis, Visaginas, Mažeikiai, Alytus, Panevėžys, Šiauliai.  Išklausęs jų sąlygas, aš paprašiau dviejų savaičiišų  pertraukos, kad mūsų savivaldybė galėtų atlikti namų darbus ir apskaičiuoti, kiek kainuos įgyvendinti jų reikalavimus.  Paskaičiavus paaiškėjo, kad prireiks 5 milijonų eurų investicijų į infrastruktūrą, kad patenkinti investuotojų minimalius poreikius.  30 megavatų galingumo elektros įvadui įvesti reikia tų pačių 5 milijonų eurų, tačiau pagal ESO reikalavimus savivaldybė turi dengti tik 10 procentų šios sumos.  Taigi pusė milijono elektros tinklas, dar du kartus tiek keliams.  Geležinkelio atšakai reikėjo 2.5 milijono eurų ir galvojau, kad šioje vietoje tapsime antra savivaldybe po Anykščių, kuri valdys tokio tipo kelią. Tik jie turi siauruką, o mes būtume turėję plačią geležinkelio liniją. Jau galvojau, kad taryboje reikės tvirtinti jos panaudojimo tarifus, tačiau pavyko susitarti su „Lietuvos geležinkeliais“.  Kaip sakiau, mums reikėjo 5 milijonų eurų investicijoms per dvejus metus.  Aš pasakiau administracijos direktorei: “Užraukiam visus europinius projektus, niekam nereikės nei trinkelių, nei daugiafunkcinių centrų ir muziejų,  nei darželių, jei nebus kuriamos naujos darbo vietos“. Logika paprasta -  žmonės turi gauti  orias pajamas  savo krašte, tada nereikės emigruoti.    O jei to nepadaryti, visa kita netenka prasmės. Todėl surizikavome ir ėmėmės įgyvendinti šį projektą.  Prezentavome VMG vadovams konkretų planą per kiek laiko galime  visa tai įgyvendinti.  Verslininkams patiko konkretumas, jie pasirinko investicijoms Akmenės rajoną, dalyvavo aukcione dėl sklypo ir šiandien turime rezultatą. 

“BŽ“:  Mere, nebijojote būti nepopuliarus visuomenėje, kai nusprendėte dvejus metus neinvestuoti į daugiafunkcinius centrus, nekloti šaligatvių trinkeles, nerenovuoti darželius ir nevykdyti kitus už europinius pinigus vystomus projektus, o visą dėmesį sutelkti į investuotojo pritraukimą?     

V.Mitrofanovas: Blogai, kai Lietuvoje finansus valdo ne ekonomistai, o buhalteriai. Jei žiūri į ateitį ir gali pagrįsti, jog tokios priemonės duos ilgalaikę naudą rajonui, tai nereikia bijoti visuomenės. Ji supras ir palaikys. Kitas dalykas, jei laikaisi buhalterinės strategijos ir nori gauti trumpalaikį efektą, tai tiesiog didini mokesčius ir bandai surinkti daugiau pinigų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie sprendimai naudos neatneša.  Mes rizikavome jau pirminiais Europos Sąjungos paramos skyrimo laikotarpiais. Buvo tokia priemonė „Infrastruktūros ir renovacijos gerinimui“. Akmenės rajonas tada pateko tarp keturiolikos probleminių savivaldybių ir gavo finansavimą kartu su kitais regionais. Joniškio rajonas už tuos pinigus tvarkė daugiabučių kiemus,  asfaltavo individualių namų kvartalus.  Mes lėšas skyrėme pramoninės zonos infrastruktūros sutvarkymui. Gavome skambutį dėl techninės apžiūros centro steigimo Naujoje Akmenėje. „Ar tikrai tiesite ten kelią?“, -  buvo paklausta manęs. Gavęs teigiamą atsakymą, žmogus pasakė, kad tada jie išsiims statybų leidimą ir statys pramoninėje zonoje naują techninės apžiūros centrą.  Šalia naujai pastatyto kelio įsikūrė ir daugiau naujų įmonių. Todėl mes įrodome rajono gyventojams, kokią naudą tokie sprendimai duoda mūsų kraštui. Juk ir patys žmonės važiuoja tuo keliu į darbą. Visi supranta, jei gerai paaiškini. Ir nereikia to bijoti, tačiau būtina politinė valia.  Dar vienas pavyzdys – Ventos mieste turime švedų kapitalo įmonę „Bigso“ . Ji įsikūrė buvusioje polimerų gamykloje, į kurią vietą prastos būklės kelias. Juo lengvuoju automobiliu pravažiuoti buvo neįmanoma. Tada švedų įmonėje dirbo 100 žmonių. Jos savininkai pasakė: “Sutvarkote kelią, mes įkursime dar papildomų 300  darbo vietų“. Pasakyta – padaryta. 1 milijoną 800 tūkstančių europinių lėšų nukreipėme Ventos miesto keliui sutvarkyti.  Dabar „Bigso“ dirba beveik 400 žmonių, nes švedai savo pažadą ištesėjo.  Pamatęs sutvarkytą kelią, kitas verslininkas ten norėjo įkurti naują gamyklą, jei mes išasfaltuosime dar vieną jo atkarpą.  Mano atsakymas buvo, kad tegul jis įkuria 50 naujų darbo vietų ir mes iš karto padarysime tai, ko jis nori.  Turi būti sąžiningas bendradarbiavimas, o ne veikimas kažkieno naudai.  Jei savivaldybė tiesiog išasfaltuos kelią, tai žmogus tiesiog parduos sklypą, kurio vertė dėl sutvarkytos infrastruktūros padidės. Tačiau, jei jis ten atidarys žadėtą gamyklą, tai jau mūsų užduotis bus jam padėti.

“BŽ“:   Biržų miesto pramoniniame rajone yra Plento gatvėje, kurioje dirba apie 50 įmonių. Tačiau prastos būklės kelias nėra remontuojamas dešimtmetį, kadangi viena iš gamyklų priklauso opozicinės „valstiečių“ frakcijos nariui savivaldybės taryboje ir nesvarbu, kad joje dirba daugiau nei 400 biržiečių.  Nėra nei šaligatvių, nei dviračių takelių, nei normalių automobilių aikštelių...  Kaip vertinate tokius veiksmus, kai politikai nežiūri miesto interesų, o daro sprendimus pagal partinę priklausomybę? 

V.Mitrofanovas: Pirmos kadencijos pradžioje, o dirbu jau ketvirtą, kai buvau vienas jauniausių Lietuvos rajonų merų, turėjau labai aršią opoziciją. Iš 25 tarybos narių ją sudarė 10.  Iš jų buvo trys buvę rajono vadovai, 6 savivaldybės įstaigų direktoriai bei cemento gamyklos teisininkas. Kartais jie išeidavo iš tarybos posėdžio ir aš tai vertindavau kaip savo nesėkmę. Mero užduotis – rasti bendrą sutarimą, nežiūrint partinės priklausomybės. Nepamiršiu atvejo, kai opozicinės partijos atstovė ir tuo pačiu vaikų darželio vadovė pateikė prašymą pakeisti duris ugdymo įstaigoje. Tuometinė savivaldybės administracijos direktorė, priklausiusi kitai partijai, nes koalicija buvo sudaryta iš 4 politinių organizacijų, man sako: „Mere, mes negalime duoti tam darželiui pinigų, nes direktorė iš opozicijos“. Aš paklausiau, ar vaikai taip pat yra opozicijoje. Mažieji yra mūsų rajono gyventojai ir nedalyvauja politikoje. Negalima mąstyti ir skirsti pinigus pagal partinę priklausomybę. Tie 400 Biržų įmonės darbuotojų tikrai nėra „valstiečiai“. Jie - rajono gyventojai ir savivaldybė privalo dirbti jiems. Jei politikai elgiasi kitaip, tai apgailėtina. Reikia džiaugtis, kad verslas sukūrė tiek darbo vietų ir moka daug mokesčių. Tarp kitko, tą kelią, apie kurį pasakojau, mes nutiesėme iki įmonės, kurios direktorius dirbo tarybos opozicijoje. Man esmė darbo vietos ir tai yra pagrindinis kriterijus.  Jeigu tu nori su verslu kalbėti ir kelti ekonomiką, jokiu būdu negali žiūrėti per politinę prizmę.  Ypatingai savivaldos lygmenyje.

“BŽ“:  Norėjau paklausti, ar savivaldoje iš viso yra politikos. Mano nuomone, tai daugiau ūkiniai, ekonominiai ir socialiniai klausimai.  Ar savivaldybės tarybos nariai turi politikuoti, ar spręsti gyventojų problemas?

V.Mitrofanovas: Pritariu, kad savivaldybė nėra politikos, o pagrinde tik ekonomika. Taip, aš gaunu priekaištų, jog vertinu kiekvieną sprendimą per naudos rajonui, pelno savivaldybei, efektyvaus lėšų panaudojimo ir investicijų atsipirkimo prizmę . Ypač tai teko girdėti, kai darėme struktūrinę reformą savivaldybėje ir jos įstaigose, vertinome kiekvieno etato efektyvumą ir naudą. Beje, Klaipėdos rajono savivaldybės vadovai atvažiuos perimti mūsų patirties. Daug kas klausia, iš kur pas mus tiek pinigų rajono biudžete? Pateikiu pavyzdžius, kad pas mus nėra savarankiškų darželių – miesteliuose jie tapo mokyklų skyriais. Naujojoje Akmenėje sujungėme visus į ikimokyklinio ugdymo mokyklą.  Tai leido sutaupyti daug lėšų, nes nereikia daugybės vadovų, pavaduotojų, buhalterių. Sumažinome seniūnijų skaičių. Jei Joniškyje jų 10, pas mus tik 6.  Dar norėčiau optimizuoti jų skaičių.  Todėl ir neturime problemų su biudžetu. Pinigų trūksta visada, bet projektų vykdome labai daug.  Bet niekada nėra buvę, kad biudžetą darytume 11 mėnesių ir po to trūktų pinigų darbo užmokesčiui.  Esame subalansavę pajamas ir išlaidas, matuojame kiekvieno išleisto euro panaudojimo efektyvumą.  Biudžetinėms įstaigoms aiškiai esame pasakę, kad jie turi griežtai laikytis fiskalinės tvarkos. Kiek pinigų turi – už tiek ir turi išgyventi arba sugalvoti, kaip jų uždirbti.  Jei metų gale ateis direktorius  ir pasakys, kad savivaldybės įstaiga neturi pinigų atlyginimams,  mes jų surasime, bet toks vadovas neteks darbo.  Nesvarbu, kokiai partijai priklauso  žmogus.  Taip, rinkimai eina per politinę prizmę, bet savivaldybė privalo užsiimti ne politikavimu, o ūkiniais dalykais ir problemų sprendimu.  Dar reikia vengti intrigų, jei norima efektyviai dirbti. Kol vyksta rinkimai galima mojuoti partinėmis vėliavomis, tačiau po jų būti susivienyti bendram darbui. Aš esu tiesmukas, ieškau kompromisų, bet visada sakau, ką galvoju.  Labai svarbu būti sąžiningu ir laikytis susitarimų.

“BŽ“:  Biržų rajone iki šiol važinėjo sovietmečio laikų PAZ autobusai.  Kokia situacija su susiekimu Akmenės rajone?

V.Mitrofanovas: Nė vieno nebėra. Prieš keturis metus pamačiau vieną PAZ ir pasakiau autobusų parko direktoriui, kad nedarytų mums gėdos. “Bent jau užrašą apie Naujosios Akmenės autobusų parką užtrink, kad niekas nežinotų, jog tai mūsų transportas”, -  juokavau tada. Per pastaruosius dvejus metus esame nupirkę 6 naujus autobusus nuo 20 iki 35 vietų. Be to, įsigijome du miesto tipo naujus žemgrindžius  autobusus (20 sėdimų ir 28 stovimų vietų) už neišnaudotas lėšas socialinėms reikmėms. Pavyko įtikinti socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad pašalpoms ir išmokoms nepanaudoti pinigai būtų panaudoti šiuolaikiniam transportui įsigyti ir užtikrinti vaikų bei neįgaliųjų pavėžėjimą. Iš tikrųjų, kaip mamai su vežimėliu  nuvykti 20 kilometrų į gamtos parką pasivaikščioti, jei negali patogiai įlipti į autobusą ar neturi automobilio. Padarėme maršrutus taip, kad iš kiekvieno kaimo žmonės galėtų pasiekti gydymo įstaigą – ligoninę, kur dabar užsuka visi autobusai. Dar svarbu, kad transportas važiuotų į gyvenvietes kelis kartus per dieną.  Tada žmogus gali ramiai tvarkyti reikalus, apsilankyti parduotuvėje „Maxima”  ar kituose prekybos centruose ir žino, kad kas pusantros valandos į jo kaimą važiuoja autobusas.   Tai ypač aktualu senjorams.  Deja, Lietuvoje  logistine prasme situacija yra labai prasta. Žmonės nesinaudoja traukiniu ar autobusu, kad pasiektų darbą ir svarbias įstaigas, nes jie retai važiuoja arba daro tai nepatogiu laiku. Vakarų Europoje viešasis transportas dirba žmonėms.  Ir užsuka į socialiai svarbius objektus, tokius kaip poliklinikos ir ligoninės.  Pavyzdžiui, jei važiuoja biržietis į Panevėžį, tai jis pirmiausia turi nuvykti autobusu į stotį, o po to imti taksi, kad pasiekti ligoninę arba eina ten pėsčiomis. Kodėl nepadaryti maršrutų, kurie užvažiuotų į gydymo įstaigas ir suteiktų patogią paslaugą.  Ir, patikėkite, tai gerai veikia.

Turime dar vieną ambicingą projektą – norime įvesti akmeniečio kortelę, kurią gautų kiekvienas gyventojas, deklaravęs gyvenamąją vietą mūsų rajone.  Tie du miesto tipo nauji žemgrindžiai  autobusai važinės visą dieną  kas pusantros valandos po visą Akmenės rajono savivaldybę. Bilieto kaina bus 1 euras, nesvarbu kokį atstumą važiuosite.  Bet akmeniečio kortelės savininkai važinės viešuoju transportu rajone nemokamai.  Paskaičiavome, kad bet kuriuo atveju autobusų parką dotuojame ir tokių maršrutų išlaidos metams mums kainuos 150  tūkstančių eurų.  Tai mūsų savivaldybei nėra dideli pinigai, bet rajono gyventojams užtikrins gerą susisiekimą.  Mes negalime kiekviename kaime turėti po baseiną, kinoteatrą ir pramogų centrą, bet galime užtikrinti, kad iš bet kurio krašto gyvenvietės žmonės turėtų galimybę pasiekti šiuos objektus per pusę valandos šiuolaikiniu autobusu, kuriame veiks nemokamas internetas.  Tikimės, kad akmeniečiai persės iš privačių automobilių į viešąjį transportą, nes taip bus pigiau.  Buvęs autobusų parko direktorius abejojo šia idėja ir siūlė ją išmėginti su senais autobusais, neperkant naujų. „Tu nori, kad žmogus važiuotu šaltame ir nepatogiame PAZ autobuse?  Pamiršk apie tai. Dabar 21 amžius ir gyventojai nori komforto“, - atsakiau jam.  Nauji autobusai su informacinėmis lentomis ir internetu tampa traukos objektais ir žmonės pradeda vėl naudotis viešuoju transportu. Tai ypatingai svarbu.  Vienas gydytojas iš mažo miestelio kasdien važiuoja į Naująją Akmenę 36 kilometrus ir paskaičiavo, kad per mėnesį sutaupo 150 eurų. Taip pat pažymėjo, kad važiuoti naujais autobusais tikras malonumas.

“BŽ“:  Elementarios ekonomikos pavyzdys. Jei yra normali pasiūla, atsiranda ir paklausa. Jei paslauga nekokybiška, žmonės ja nesinaudoja.  Biržuose yra kaimelių, į kuriuos autobusas važiuoja kartą per mėnesį.

V.Mitrofanovas: Šaltas ir drebantis autobusas nėra patrauklus ir paklausus. Jūs teisus, tai elementari ekonomika. Lietuvoje yra viena institucija, kuri dirba prieš šalies interesus. Tai konkurencijos tarnyba, ginanti stambų verslą ir neskatinanti tikros konkurencijos. Pavyzdžiui,  prašome suteikti leidimą, kad mūsų autobusų parkas turėtų maršrutą “Naujoji Akmenė – Vilnius” , kuris iš mūsų miesto išvyktų 3 valandą 30 minučių ryto ir pasiektų Vilnių 8 valandą 30 minučių  bei galėtų užsukti į Santaros klinikas.  Po to 17 valandą išvykti atgal.  Bet mums neleidžia to padaryti. Dabar “Busturo” autobusas 8 valandą ryto  atvyksta į Naująją Akmenę  ir važiuoja į Vilnių apie 16 valandą.  Akmeniečiai priversti Vilniuje nakvoti ir leisti pinigus viešbučiams vietoje to, kad viską galėtų susitvarkyti per dieną. Ir mūsų autobusų parkas pasiruošęs tą maršrutą aptarnauti. Bet leidimo negavome.  Paskutinis atsakymas – bus skelbiamas konkursas su reikalavimu turėti naujus autobusus. Bet jo nesulaukėme. Šiandien galiu kategoriškai pareikšti, kad konkurencijos tarnyba dirba didžiųjų vežėjų “Busturas” ir “Kautra” interesams ir žlugdo rajoninius autobusų parkus.  Dar viena nesąmonė – negalime perduoti geltonųjų mikroautobusų parkui, nes tai yra pelno siekianti organizacija, nors savivaldybė ją dotuoja.  Bet, kai rajoniniai autobusų parkai prašė paramos dėl karantino, valstybė atsisakė ją suteikti, nes tai savivaldybės įmonės. Totalus absurdas. O juk geltonieji autobusai galėtų būti integruoti į bendrąją viešojo transporto sistemą. Nes dabar, jei mokykloje suserga vairuotojas, jo nėra kam pakeisti.  O kaip tada su saugumu, nes už vairo tokiu atveju sėda nepatyręs žmogus? Ar mokyklų vairuotojai kasdien tikrinami alkotesteriu, ar pastoviai vykdoma transporto techninė  priežiūra?  Dideliame autobusų parke tai galima užtikrinti. 

“BŽ“: Kai kurie dabartiniai ir buvę Biržų rajono savivaldybės vadovai sako, kad investicijų pritraukimas nėra krašto valdžios užduotis. Ar pritariate jų nuomonei?    

V.Mitrofanovas: Jeigu žiūrėti biurokratiškai ir remtis tik įstatymais, tai taip ir yra. Savivaldos funkcijose nėra įrašyta, kad savivaldybė atsakinga už investicijų pritraukimą. Yra tik viena nieko nereiškianti frazė „Merai koordinuoja ir stebi ekonominį savivaldybės vystymą“. Bet tokia funkcija nėra priskirta.  Ir tai neteisinga. Be to, kiekvienas susitikimas su investuotoju – tai galimybė opozicijai apkaltinti viešųjų ir privačių interesų pažeidimu, nes prasideda politikavimas ir nesamų interesų ieškojimas. Teko matyti kai kurių politikų komentarus ir socialiniuose tinkluose „Kam stengiatės dėl tų investuotojų, tegul jie patys kelius nusitiesia. Mes neturime kiemų, kur mašinas pasistatyti, o Jūs čia verslui gerovę kuriate“. Tai trumparegiškas ir senamadiškas požiūris.  Verslininko tikslas – įmonei ir žmogui duoti darbo.  Sukurti aplinką yra viešojo sektoriaus užduotis.  Kitas labai svarbus dalykas – investuotojams rūpi, ar jų jaunų darbuotojų  vaikai bus aprūpinti vaikų darželiais ir mokyklomis,  medicinos paslaugomis, ar bus užtikrintas neformalus ugdymas ir t.t. Mes privalome tai suteikti.  Rimtas investuotojas nežiūri į klausimus primityviai: „Pastatysiu gamyklą ir valio!“. Jam svarbu, kaip gyvens darbuotojų šeimos.  Todėl mes neskubėjome uždaryti keletą vaikų darželių, nes žinojome, jog jų prireiks. Reikia pastoviai galvoti apie ateitį ir naujas darbo vietas.  Mūsų strateginio plano pavadinimas – „Akmenė 2030 metus pasitiks su 30 000 gyventojų“. Turime išsikėlė ambicingą tikslą. Dabar mūsų rajone gyvena šiek tiek daugiau nei 20 000 žmonių.   Tai beveik nerealu, bet žmonės kažkada netikėjo, kad skraidys į kosmosą, bet jį pasiekė. Mūsų priemonių planas paremtas investuotojų paieška su naujų darbo vietų kurimu ir mes jo nuosekliai laikomės. 

“BŽ“:  Kai kurie Biržų rajono politikai sako, kad investuotojai neina į regionus, nes negali surasti tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos? Kaip sprendžiate šią problemą?  Jei sukuriama daug darbo vietų, kur apgyvendinami žmonės, nes Biržuose, pavyzdžiui, sunku išsinuomoti arba nusipirkti butą, nes nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų buvo pastatytas tik vienas naujas daugiabutis.

V.Mitrofanovas: Kažkada butas Naujoje Akmenėje kainavo 1 litą. Žmonės atiduodavo 3-4 butus nemokamai, kad tiktai nereikėtų mokėti komunalinių mokesčių. Dabar pigiausias būstas mieste kainuoja apie 20 000 eurų nerenovuotame name, o renovuotame net iki 50 000 eurų.  Akmenės rajone namo bet 120 000 eurų nenupirksi.  Buto nuoma prasideda nuo 200 eurų. Teko girdėti, kad vienas butas nuomojamas už rekordinius 480 eurų.  Viską lemia pasiūla ir paklausa.  Sovietmečiu pas mus buvo pastatyta 380 daugiabučių, nes jų reikėjo „Akmenės cemento“ darbuotojams.  Dabar jie vėl užpildyti, nes atsirado naujos gamyklos.

Kvalifikuoti darbuotojai atvyksta dirbti į Naująją Akmenę. Viskas priklauso nuo siūlomo atlyginimo.  VMG gamykloje kvalifikuotiems specialistams moka gerai, todėl įsidarbina vietiniai gyventojai, o ir  norinčių atvykti netrūksta.  VMG moka Naujoje Akmenėje darbuotojams daugiau nei Klaipėdoje. Be to, puikiai integruojame trečiųjų šalių asmenis – ukrainiečius ir baltarusius.  VMG turi dvi gamyklas Baltarusijoje, todėl dalis darbuotojų nori persikelti pas mus. Išskyrėme Klaipėdos įmonių grupei, kuri vysto pramonę pas mus,  6 hektarus žemės, kur jie planuoja pastatyti 30 mažaaukščių daugiabučių. Tai apie 500 butų jų darbuotojams.  Gyvenimo vietą pakeisti dažniausiai sutinka jauni žmonės, todėl jie taps jaunakuriais, kuo mes labai džiaugsimės.  VMG neslepia, kad jų gamyklose dirbs ir baltarusiai. Mes norėtume, kad jie pastoviai gyventų Naujojoje Akmenėje, o nevyktų pas mus į komandiruotes, todėl pasiūlėme išmokyti juos lietuvių kalbos.  Vokietijoje bendradarbiaujame su Bocholto miestu. Kalbėjomės su jo meru apie pabėgėlius. Pas juos persikėlė gyventi 2000 žmonių.  Iš viso mieste 80 000 gyventojų.  Kolega iš Vokietijos pasakė, kad nereikia bijoti pabėgėlių. Tiesiog rekomendavo išspręsti dvi problemas – suteikti jiems gyvenamąją vietą ir  išmokyti kalbos. O darbą jie patys susiras.  Todėl ir pasiūlėme VMG pagalbą dėl lietuvių kalbos. 

“BŽ“:  Kokia situacija su šilumos kainomis Akmenės rajone. Biržiečiai moka už šildymą brangiausiai Lietuvoje, tačiau politikai nesiryžta spręsti šios problemos, nes šilumos ūkis išnuomotas „Litesko“ iki 2034 metų.

V.Mitrofanovas: Kažkada mūsų rajonas Lietuvoje buvo didžiausių šilumos kainų penketuke. Mūsų šilumos ūkis išnuomotas įmonei “E-energija”. Kai tapau meru, pusantrų metų derėjomės su jais dėl šilumos ūkio nuomos sutarties pakeitimo arba nutraukimo. Neturiu įpročio kaltinti buvusią valdžią dėl blogos sutarties, tiesiog ėmiausi su komanda spręsti tą problemą iš pagrindų. Man nepatinka, kai kažkas sako, kad nieko negalima padaryti ir nukreipia dėmesį į tuos, kurie pasirašė prastą sutartį. Jei esi vadovas, imkis iniciatyvos. Pradėjome analizuoti jų veiklą. Pamatėme, kad, naudojant biokurą, jų pelno marža 8 procentai, be biokuro – 5 procentai.  Tačiau, jei jiems pritrūkdavo pelno, jie į išlaidas įtraukdavo įdomius valdymo mokesčius. Vienais metais – 150 000 eurų, kitais metais – 500 000 eurų. Pavyzdžiui, dukterinės “E-energija” įmonės  teikė finansines ir kitokias konsultacijas.  Mes pradėjome reikalauti, kad į jų viešųjų pirkimų komisiją (pavyzdžiui, kuro ir paslaugų) būtų įtraukti savivaldybės žmonės.  Jie mojavo viešųjų pirkimų įstatymų ir aiškino, kad komisijoje negali būti neperkančiosios organizacijos atstovas. “Jūs nuomojate mūsų turtą ir privalote įtraukti savivaldybės žmones į komisiją, kontroliuojančią pirkimus”, - pareiškėme jiems.  Dar atradome įdomų dalyką, kad nuomos konkurso sąlygose buvo įrašytas punktas, kad, pasibaigus nuomos terminui, turtas grąžinamas neatlygintinai, o sutartyje kažkodėl  buvo įrašyta 1 euro suma.  Tokiu būdu buvo aptiktas esminis konkurso sąlygų pažeidimas, nes grąžinti neatlygintinai – tai teisinė prievolė, o už 1 eurą – tai pirkimo-pardavimo sandoris. Tokiu būdu 2011 metais peržiūrėjome nenaudingą rajonui sutartį, nes galėjome ją dėl rasto pažeidimo nutraukti.  Tačiau  šilumos ūkio nuomininkas sutiko padaryti pakeitimus. Visos investicijos buvo nunulintos. Dėl naujų sprendžiame, ar jos reikalingos. Pavyzdžiui, pastatėme naują biokuro katilinę.  Šilumos kainos po sutarties pakeitimų nukrito 42 procentais ir dabar nuolat mažėja.   

“BŽ“:  Daugelis politikų sako, kad Biržų geografinė padėtis yra nepatraukli investuotojams.  Diskusijų metu aš su tuo nesutinku, nes Ryga yra vos už 100 kilometrų, šalia „Via Baltica“ automagistralė. Akmenės rajonas taip pat yra atokioje vietoje, kiek tai įtakoja verslininkų sprendimą kurti verslą pas jus?  

V.Mitrofanovas: Man pasakojo tokį anekdotą apie du Lietuvos verslininkus, kurie nuvyko į Afriką ir pamatė, kad visi vietiniai gyventojai vaikšto basi. Lietuviai nutarė vežti ten sandalus. Abu pradėjo jais prekiauti. Vienas galų gale atsisakė, motyvuodamas, kad vietiniai vis tiek vaikšto basi.  Kitas paprašė siųsti daugiau, nes rinkos potencialas milžiniškas. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio.  Pristatymų metu aš visada sakau, kad Akmenės rajonas – tai Lietuvos ir Latvijos centras.  O Vilnius – tai kažkoks miestelis Baltarusijos pašonėje.  Reikia keisti požiūrį.  Beje, transporto srautai iš Latvijos važiuojančio  per Akmenės rajoną pastoviai auga.    

“BŽ“: Kiek per dvylika Jūsų valdymo metų išaugo darbo vietų skaičius Akmenės rajone ir kiek savivaldybės biudžetas, juk didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio keliauja savivaldai...

V.Mitrofanovas: Lietuvos centrinė valdžia yra visiški tinginiai ir neskatina savivaldybių uždirbti. Dabar GPM sumokamas į bendrą katilą, tada iš jo 46 procentai padalinami pagal gyventojų skaičių savivaldybėms. Noriu įvesti akmeniečių kortelę su privilegijomis vietos gyventojams, kad daugiau jų deklaruotų savo gyvenamąją vietą Akmenės rajone. Tada ir biudžetas didės. Mums beveik pavyko sustabdyti emigraciją, Naujojoje Akmenėje gyventojų skaičius jau nebemažėja, rajone apie 200 žmonių per metus. Artimiausiu metu prognozuojame lūžį, kai prasidės augimas. Didelių klausimų turių dėl valstybinės investicinės programos, kuri skirstoma labai neskaidriai.  Pas mus dabar statomi sporto rūmai ir baseinai. Tačiau visada Vyriausybei pateikiu, kiek privačių investicijų ateina į Akmenės rajoną.  Netrukus VMG Naujoje Akmenėje statys naują baldų gamyklą su 600 naujų darbo vietų. Tik šios grupės įmonės į Akmenės LEZ planuoja investuoti 500 milijonų eurų.  Ir tai jau tampa realybe.  Vien pridėtinės vertės mokesčių pavidalu valstybė iš to gaus 100  milijonų eurų. Todėl privalo dalį šių lėšų sugrąžinti į Akmenės rajoną investicijomis į infrastruktūrą.  Sakoma, kad 1 euras statybose duoda valstybei 50 procentų mokesčių. Išeitų, kad Akmenės rajonas  sugeneruos Lietuvai 250 milijonų eurų pajamų. Todėl gėda, kai valstybė mums skiria 5-6 milijonus sporto rūmams.  Neteisinga, kai visi gauname vienodai, jei savivaldybių darbo rezultatai taip ženkliai skiriasi.  Kelmės rajone yra 4 gamtos parkai ir jie nevysto praktiškai jokios gamybos, o jų žmonės vyksta dirbti į Šiaulius ir Akmenę. Oras už tai švarus.  Toks skirstymas ydingas. Todėl kovojame ir įrodinėjame centrinei valdžiai, kad mūsų rajonas turi gauti daugiau pagal įvairias programas.  Jei kalbėti apie naujai sukurtas darbo vietas, tai jas labai sunku paskaičiuoti. Kai ateina didelis investuotojas, prasideda didelės statybos, kur daug darbo vietų, atsiranda kavinių ir paslaugų poreikis, apgyvendinimo reikmė. Drąsiai galiu teigti, jog dėl aktyvių Akmenės rajono savivaldybės veiksmų ir investuotojų pasitikėjimo mumis buvo sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų. VMG plokščių gamykloje dirba 140 žmonių, bet ją statė 300 statybininkų, įrangą montavo šimtai specialistų. Tie, kas nuomojo butus jiems, gaudavo už 3 lovas po 6 eurus per parą, 720 eurų per mėnesį už vieno buto nuomą.  Nekilnojamo turto firmos  Naujojoje Akmenėje dabar klesti, jų savininkai važinėja „Porsche“ automobiliais.  O juk planuojami nauji fabrikai.  Beje, Naujoje Akmenėje net atsidarė jaunų šiauliškių airiško stiliaus alaus baras (pubas), kuris dirba nuo 17 valandos iki 5 valandų ryto, ar tai nėra rodiklis, kad rajonas atsigavo?  Džiaugiuosi ne tik didelių gamyklų atidarymu, bet ir tuo, jog mūsų miestuose ir gyvenvietėse padaugėjo kavinių, kirpyklų ir parduotuvių. Beje, Akmenės rajono savivaldybė turi smulkaus verslo rėmimo programą, kurios dėka be didelių įsipareigojimų (tereikia pateikti įrodymus, kad įkūrei įmonę ir įsigijai įrangą ar techniką paslaugoms teikti) kiekvienas gali gauti 5000 eurų paramą.  Tiesa, kartą per trejus metus.  Buvusioje poliklinikoje planuojame įkurti verslo „spiečių“, kurio patalpomis nemokamai galėtų naudotis smulkus verslas.

“BŽ“:    Biržų rajono taryboje dėl žemės sklypo perėmimo iš nacionalinės žemės tarnybos ir galimo jos nuomos aukciono investuotojams, norintiems atidaryti restoraną, ginčai trūko net kelias valandas, tačiau politikai nusprendė sklypo neiimti, nes esą Biržuose jau užtenka maitinimo įstaigų.  Kiek tokios politinės rietenos ir švogerizmas, ginant kažkieno interesus, trukdo rajono plėtrai?

V.Mitrofanovas: Sunku šnekėti, kai pas tave to nėra. Mes nesuvokiami tokie dalykai. Jei kažkas nori daryti ir investuoti, reikia leisti. Europos Sąjungos chartija sako, kad žemės valdymas yra vienas iš savivaldos pamatinių principų. Europos tarybos komisija ne kartą pabrėžė, kad Lietuvoje tokia teisė savivaldybėms nesuteikta. Lietuvos Vyriausybė atsikirsdavo, kad negali to padaryti, kol šalyje vyksta žemės reforma. Nors realybėje ji senai pasibaigusi ir vyksta tik Vilniuje ir pajūryje. Žemės valdymas privalo būti savivaldybės kompetencijoje ir tada tokių klausimų nebūtų.  Mūsų savivaldybės pastangų dėka žemės įstatyme atsirado tokia nuostata, kad regionui svarbiems projektams sklypo nuoma skiriama ne aukciono būdu, bet yra eilė reikalavimų – darbo vietų skaičius, investicijų dydis ne mažesnis nei milijonas.  Tai palengvinimas savivaldybėms.  Bet užsienietis ne visada supranta kaip galima investuoti ant valdiškos žemės, todėl jiems reikėtų siūlyti sklypą įsigyti. Įstatymas to neleidžia. Bet kuriuo atveju savivaldybė turi turėti kaip įmanoma daugiau žemės. Kažkada Akmenės LEZ teritoriją buvo norima atiduoti ūkininkams, bet mūsų taryba neleido to padaryti. Dabar tos žemės poreikis milžiniškas.  Šiai dienai Akmenės rajonas gali pasiūlyti apie 50 įvairaus dydžio sklypų  investuotojams. Aišku, viskas eina per nuomos aukcionus.  Dabar nuomojame per aukcioną vieno hektaro sklypą, ten nurodėme konkrečiai, kad jis skirtas viešbučiui ir duodame įpareigojimą išsiimti statybos leidimą per vienerius metus, kitaip nuomos sutartis bus nutraukta.  Tokiu būdu skatiname greičiau pradėti darbus ir išvengiame situacijų, kai verslininkai išsinuomoja sklypus, kad neleisti į rajoną konkurentų.

“BŽ“:  Ar šioje vietoje ne savivaldybės užduotis sukurti rajono įvaizdį, kaip patrauklios vietovės investicijoms, gyvenimui ir poilsiui?  Kitaip tariant, ar savivaldybė turi užsiimti savo rajono rinkodara?

V.Mitrofanovas:Be jokios abejonės. Savivaldybės tarpusavyje konkuruoja, be to, dėl investuotojų kaunamės su Latvija ir Lenkija. Ir daug kas priklauso nuo rajono įvaizdžio. Tam reikia skirti didžiulį dėmesį.

Akmenės rajono savivaldybės archyvo nuotraukos