Ateitininkų rožės žiedas Vaižgantui
Papilės Simono Daukanto gimnazijos šv. Aloyzo kuopos ateitininkai, stiprindami savo veiklos tautiškumo, katalikiškumo ir inteligentiškumo principus, besiruošdami ateinantiems – paskelbtiems Ateitininkijos – metams bei minėdami rašytojo kanauninko Dr. Juozo Tumo Vaižganto 150- ąsias gimimo metines, savaitgalį vyko į kelionę „Ateitininkai Vaižganto takais“.
Logiška, kad visų rašytojo kelių neišvaikščiosi, tad pirmasis sustojimas buvo Micaičiuose. Čia kanauninkas tarnavo neilgai, suremontavo ir išpuošė bažnyčią, po kurios altoriumi slėpė carizmo laikais uždraustą lietuviškąją spaudą.
Periodikoje teko skaityti, kad sunku rasti ką nors kitą, taip gražiai apie Birštoną parašiusį, kaip Juozas Tumas Vaižgantas: „...reginiai nuo Vytauto piliakalnio gali patenkinti bet kurį gamtos mėgėją, bet kurią artistišką dvasią, ...o tos dvasios mūsų kunigaikščiai, tikri lietuviai, buvo kupini. O jau Birštono šlaitai... be kitų vaistų jau pagydo, atveria sielą, grąžina , kas įgimta... Visiems, visiems, visiems – tik birštonuotis, birštonuotis...“. Skulptoriaus Gedimino Piekuro Vaižgantui sukurtas paminklas, stovintis skverelyje šalia Birštono bažnyčios bei Sakralinio muziejaus, ir pasitiko Papilės ateitininkus. Skaitėme akmenyje išrašytus kunigo žodžius, kuriais jis kviečia visus pamilti šį kraštą. Pasveikino mergaitės jubiliatą su gražiu gimtadieniu, į jo kietą ranką įspausdamos rožės žiedą, ir pasuko link Vytauto kalno, taip gražiai Vaižganto apdainuoto. Nuostabus vaizdas atsiveria nuo viršukalnės: didingojo žilo Nemuno vingiai, priešų atakas atlaikę skardžiai ir statūs krantai bei visą bočių paslaptį serginčios beribės girios... Gal rašytojo saugomos kurorto ramybės ir priesako pamilti Birštoną apgaubti atėjome prie biusto Baliui Sruogai. Būtent ilsėdamasis ir besigydydamas Birštone jis parašė „Dievų mišką“. Sustojome mintimis pasisveikinti ir prie paminklo didžiam Lietuvos sūnui Dr. Jonui Basanavičiui, pirmam lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui. Nepamiršome ir masažo malonumo „basų kojų“ take, „birštonavomės“( kaip kvietė Vaižgantas) mineraliniu „Birutės“ bei „Vytauto“ vandeniu, neatsisakėme relaksacinės penkminutės „Birutės“ viloje, pasivaikščiojimo Nemuno krantine bei fizinių jėgų patikrinimo – kopėme į aukščiausią Lietuvoje Birštono apžvalgos bokštą, iš kurio žvelgdami į kurortą pagrįstai supratome Vaižganto žodžių esmę: Birštonas - nuostabus kraštas.
Kaune papilėniškių grupelė stabtelėjo pasisveikinimui prie paminklo vyskupui Motiejui Valančiui, poetui Maironiui, ant žirgo šuoliuojančiam Vyčiui prie Kauno pilies. Pagrindinis tikslas buvo Juozo Tumo Vaižganto namas – muziejus, kuriame kanauninkas gyveno, Vytauto bažnyčia, kurioje tarnavo ir nuo 1920 metų ėjo rektoriaus pareigas, rašytojo kapas šalia bažnyčios, o svarbiausia – mūsų atvykimo dieną prie pat savo kapo, Vytauto Didžiojo bažnyčios šventoriuje, pastatytas naujas bronzinis paminklas rašytojui kanauninkui Dr. Juozui Tumui Vaižgantui, kurį sukūrė Gediminas Piekuras. Ant suolelio sėdintis ir lyg kiekvieną pasitinkantis, laukiantis ar kviečiantis prisėsti šalia, kaip amžinas šios šventovės sargas, skleidžiantis ramybę, paprastumą ir šilumą Vaižgantas su savo draugu šuneliu Kauku... Nesėdome šalia (nes sutvirtinamoji medžiaga dar nebuvo sukietėjusi), tik ant suolelio palikome baltą gimtadienio rožę - mūsų pagarbą, prisiminimą, padėką.
Grįždami užsukome į Kauno Arkikatedrą pasimelsti, padėkoti Dievui už šią dieną, aplankytus didžius Lietuvos vyrus, už šiandienos mūsų ateitininkų kuopos geradarius: ASS narius Joną ir Laimą Šalčius, Gargždų kleboną kanauninką Joną Paulauską, gimnazijos direktorių Ramūną Perminą, paslaugų vairuotoją Sigitą Bučą ir Ventos gimnazijos mokytoją Vytautą Šiurkų, įvairių projektų ir konkursų rengėjus, tėvus - visus, kurių dėka prisilietėme prie šalies istorijos, gamtos, žinių lobyno. Ir suprantama, išeidami iš didingos šventovės negalėjome paskutinės rožės nepadėti čia besiilsinčiam tautos dainiui prelatui Dr. Maironiui, primenančiam amžiams, kad esame bočių apgintos Marijos žemės vaikai, turintys pačią brangiausią ir gražiausią Tėvynę – Lietuvą.
Genovaitė Pundziuvienė, Papilės Simono Daukanto gimnazijos
mokytoja , šv. Aloyzo ateitininkų kuopos globėja