Naujienos

Žmonių susivienijimų ir sąjungų būna įvairių, dažniausiai iš reikalo arba iš širdies. Iš širdies vienijamės tuomet, kai to patys labai norime, nėra prievartos, įkalbinėjimų. Ir nesvarbu, kiek savanorių ateis ir susijungs į branduolį. Kai žinia pasklis toli – prisijungs dar daugiau idėjos brolių ir seserų. Tokiu pagrindu burtasi į žemaičių draugiją.

Iš kalbos niuansų suprantame, kokiai tarmei priklauso kalbantysis. Kad ir kaip „bėgtum“ nuo prigimtinės tarties, įgimti perliukai lieka. Juk ir tikti žemaičiai moka bendrinę kalbą, tačiau dažnai ją pagardina ypatingo žodyno ir tarmės prieskoniais. Rugpjūčio 13-ąją Viešojoje bibliotekoje žemaitiška šneka buvo privalumas, o išraiškinga tartis tik patvirtino žinojimą – Akmenės kraštas tikrai žemaitiškų šaknų. Nutarta steigti Akmenės krašto Simono Daukanto žemaičių draugiją. Tai pirmasis susirinkimas – steigiamasis. Susirinkome devyniolika pionierių. Apie draugiją pranešime kuo platesniam ratui pažįstamų. Labai tikėtina, kad prisijungs antra tiek.

Istoriko Simono Daukanto asmenybė pavadinimui pasirinkta tikslingai, nors Akmenės kraštas ne vienintelis su šiuo didžiu vyru sietinas. Bet žemaitiška kalba, jos sklaida istorikui buvo svarbi. Steigiamajam susirinkimui vadovavo Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Janina Rekašienė, pacitavo susitikimo esmę apibrėžiančią citatą iš Simono Daukanto raštų, kokie žemaičiai buvo. Mažakalbiai, tvirti, laisvę vertinantys, pažadų nelaužantys. Visi apibūdinimai širdį glosto.

Seimas šiuos metus paskelbė mokslininko, botaniko, pedagogo, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, svarbiausia – žemaičių raštijos veikėjo ir mokslo terminų kūrėjo,  kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais. Minimos ir šios asmenybės 250-osios gimimo metinės. Ypatingomis progomis sujudimai būna į naudą – įkuriama draugijų parengiama projektų. Akmenės kraštas taip pat pasinaudojo proga, mat mūsų kaimynai žemaičių draugijas įsteigė kur kas anksčiau. Diskutuota nuoširdžiai ir dėl Įstatų, veiklos krypčių, netgi kuo tikslesnio pavadinimo. Sutarta pavadinti Akmenės krašto Simono Daukanto žemaičių draugija, neapsiriboti vien kultūrine veikla, ir dirbti savarankiškai, netapti kitų draugijų skyriumi. Kalbėtasi apie lūkesčius ir ką būtų galima nuveikti. Susitarta dėl stojamojo vienkartinio nario mokesčio ir dėl kasmet mokamo mokesčio. Norinčiųjų dalyvauti Draugijos veikloje suvažiavo iš įvairių rajono vietų. Draugijos steigiamajame susirinkime dalyvavo ir Savivaldybės mero patarėja Inga Vismantienė. Išrinkti visi reikalingi vadovai. Valdyboje pasiūlyta dirbti Janinai Rekašienei, Zitai Sinkevičienei, Raimondai Gaubytei-Kiminei, Ritai Masiulienei, Loretai Rimkuvienei. Kultūrinį šoką patyrė Akmenės krašto muziejaus muziejininkė Raimonda Gaubytė-Kiminė. Jai pasiūlyta, ir balsų dauguma ji išrinkta naujai suburtos Draugijos pirmininke. Ji sureagavo žemaitiškai ramiai – ilgokai tylėjo, sako: „Atėjau pasižvalgyti, kas ir kaip, o čia... labai netikėta“

Roma Jonikienė

Autorės nuotraukose: Naujosios draugijos pirmininkė Raimonda Gaubytė-Kiminė; pirmieji draugijos nariai