Saulės nutviekstas kiemelis Paragių dvare, dienoraščio, laiškų fragmentai, smuiko čiurlenimas, oras nuoširdumo ir gerumo kupinas – tai Lazdynų Pelėdos literatūrinių kūrinių konkurso premijų teikimo ir dalyvių pagerbimo šventė.

Žmonių būrelis – negausus. Gal dvidešimt su truputuku. Improvizuota scena – priešais dvaro duris. Joje nuostabios jautriai – Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės pasirašinėjusios Lazdynų Pelėdos vardu, dienoraščius, laiškus skaitanti Klaipėdos universiteto docentė, režisierė ir aktorė Virginija Kochanskytė. Užsimerki, klausaisi ir atrodo, kad tas anų laikų dvasios magija pakerėjęs balsas nukelia į devynioliktąjį šimtmetį. Pauzių nėra. Lengvas vėjo šuoras nuneša smuiko, kalbinamo uostamiesčio kamerinio orkestro muzikanto Juozo Stasiulio, garsus. Visuma tampa dar jautresnė. Vėliau aktorė prisipažins, kad nenorėjusi skaityti Lazdynų Pelėdos kūrinius, lyginti juos su konkurso dalyvių darbais. Josios minčiai pritarė ir dvarelio siela Sandra Sakalauskienė. Jaukumo ir gerumo dvasios šviesoje ta idėja įgavo patį tinkamiausią šiam momentui pavidalą visoms juslėms.

Apdovanojimai tik du – iki 29 metų ir virš 29 metų kategorijose. Jaunesnių tarpe nugalėtojų paskelbiamas Dominykas Matulionis. Vaikinukas kilęs iš Vilniaus šiuo metu teatro režisūrą studijuoja Klaipėdoje, o praktiką atlieka Kaune. Jo kūrinys „Kadagių aromatas“ apie žmonių tarpusavio santykius, jų trapumą ir netikėtumus. Pats autorius nedrąsiai prisipažino, kad kaimas tolsta nuo šiuolaikinio jaunimo su visu savo gyvenimu, papročiais, filosofija. Jis tik rašydamas ilgiau pabuvo kaime ir suvokė, jog tai nėra taip tolima. Vyresniųjų grupėje komisija, kuriai atstovavo vicemeras Tomas Martinaitis, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Rekis ir šio skyriaus vyriausioji specialistė, konkurso sumanytoja Janina Rekašienė, nugalėtoja paskelbė Gintarę Adomaitytę. Tačiau liga autorei neleido atvykti į Paragius, todėl josios kūrinį „Sapnas, kuris niekada nepražus“, tarsi savotišką tęsinį savo kūrinio, tarsi tęsinį Lazdynų Pelėdos dueto istorijos mūsų laikmetyje perskaitė savo puikios dikcijos balsu klausytojus pakerėjęs Dominykas. Po to vėl smuiko garsų skrydis – melodija, pratęsusi paskutinį kūrinio sakinį daina „Santa Lucia“.

Nedaug bereikšmių kalbų. Daug nuoširdaus buvimo prie rašytojų akmens, pavėsinėje, geriant kavą, skanaujant kaimiškas bandeles su lašinukais ar varške ir tyliai, bet drąsiai pritariant Marijos Lastauskienės anūkui Rimantui Matuliui traukti lietuvių partizanų dainas.

Gal ir gerai, kad be būrio, be antplūdžio komercinių renginių išpaikintų žiūrovų ar nerudeniškos šilumos šeštadienio oro kažkur kitur nukreiptų meno ir kultūros puoselėtojų dėmesio – už tad, kaip kartojo Lazdynų Pelėdos dvarelio šeimininkė Sandra – jaukiai, šeimyniškai.

Ramūnas ŽIMANTAS

Autoriaus nuotraukos