Naujienos

Vos tik prasidėjus pieno gamintojų protesto akcijai, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas viešai tikino, kad Žemės ūkio ministerija ketina ginti ūkininkų interesus bei siekti, kad pingant pienui nebūtų mažinama pieno gamintojų kainos dalis. Jis akcentavo, jog ministerija labiau skatins įsitraukti į procesus ir savivaldą. „Labai norime savivaldybių įsitraukimo. Nes čia yra jų gyventojai ir palikti juos vien rinkos reguliavimui jau nebeišeis“, – viešai kalbėjo ministras. Tačiau tokie ministerijos užmojai glumina savivaldybių atstovus – šie tik rankomis skėsčioja – kokia nors apčiuopiamesnė parama pieno gamintojams – ne jų valioje.

Siūlo keisti išmokų sistemą

Ūkininkaujantis Akmenės rajono meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas

Vitalijus Mitrofanovas buvo atviras – jis jau pradeda nesistebėti, kai valstybėje atsiradus kokiai nors problemai, jos sprendimas peradresuojamas savivaldai. Taip buvo COVID–19 pandemijos metu ar ištikus kitoms krizinėms situacijoms.

„Siūlymai, kad savivaldybių administracijos kažką galėtų padėti, manęs jau nebestebina. Be to, turime suprasti ir suvokti, kad jeigu norime spręsti problemą, tai visada turi būti bendravimas, bendradarbiavimas ir partnerystė. Šiuo atveju – tarp valstybei atstovaujančios Žemės ūkio ministerijos, ūkininkų savivaldos institucijų. Savivaldybių administracijos galėtų nebent aktyviau dalyvauti tiesiogiai iš ūkių aprūpinant pienu ir jo produktais vaikų darželius, mokyklas. Bet yra reikalavimai viešiesiems pirkimams, taip pat pieno ir jo produktų tiekimui vartotojams. Prikurta labai daug įvairių apribojimų ir savivaldybių administracijos tiesiog negali kištis į tam tikrus dalykus“, – tikino V.Mitrofanovas.
Anot jo, tikėtis piniginės injekcijos iš savivaldybių, remiant pieno gamintojus, nelabai realu. Juolab kad tam tikrais atvejais merijos ir taip padeda žemdirbiams – ūkiams nukentėjus dėl sausros, kitų paskelbtų ekstremalių situacijų metu. „Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės atleidžia ūkininkus nuo žemės mokesčio. Tai daroma savivaldybių biudžeto sąskaita ir mums valstybė tikrai nekompensuoja šių praradimų“, – pastebėjo V.Mitrofanovas.

 Akmenės rajono mero tikinimu, reikėtų suvokti, kad turėti karvių fermą ir gaminti picas – nėra lygiaverčiai užsiėmimai. Picų kepyklą per krizę gali uždaryti, o jai pasibaigus – vėl atidaryti. Su karvėmis taip nepasielgsi – tai ilgalaikė investicija, ir jei kartą karvių bandą išnaikinai, jos jau neatkursi.

Pasak V.Mitrofanovo, keista, kad žemdirbiams yra nuolat primenama apie tai, kad jie dar gauna ir Europos Sąjungos paramą. Tačiau pamirštama, kad šios išmokos skirtos tam tikram žemės ūkio produkcijos kainų lygiui palaikyti, kad būtų įperkama. Ir tai – visos ES politika. „Keista, kad sugalvojama, kaip visiems kompensuoti dalį elektros sąnaudų, bet negebame pasirūpinti vos galą su galu suduriančiais, o gal jau ir nesuduriančiais ūkininkais. Turėtų būti nustatytos pieno supirkimo kainų „grindys“, – svarstė Akmenės rajono meras.

V.Mitrofanovo teigimu, savivaldybės tikrai nėra ta begalinė kišenė, ypač dabar, kai joms jau tenka įvairi socialinė našta – mokėti kompensacijas už šildymą, neskiriant tam bent kiek didesnių asignavimų. Todėl, pasak mero, savivaldybės negali prisiimti naujų įsipareigojimų savo biudžeto sąskaita. „Nemanau, kad savivaldybių parama galėtų išgelbėti visą pieno sektorių“, – neslėpė jis. Todėl yra linkęs siūlyti kitą problemos sprendimo būdą – peržiūrėti ydingą išmokų skyrimo praktiką ūkininkaujantiems. Mat šiuo metu apie 70 proc. visų išmokų atiduodama didžiosioms bendrovėms, kurios dažniausiai užsiima tik augalininkyste.

Ištrauka iš Rimos Kazakevičienės, „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės, straipsnio

(„Valstiečių laikraštis“, 2023.02.22 Nr.14 (10254), rubrika „Ūkininkų žinios“, straipsnis „Savivaldybės nelabai kuo pienininkams gali padėti“).