Naujienos

„NEKRYKŠTAUS MANO METAI, LYG VAIKAI PRIE UPĖS...“

Režisierės, poetės, ilgametės bibliotekos skaitytojos Stasės Niūniavaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti

Šviesiai režisierės ir poetės Stasės Niūniavaitės atminčiai

,, STIPRĖKI, LIETUVA, KANČIŲ LIEPSNOJ STIPRĖK!

TAVA ŽVAIGŽDĖ ŽEMAIČIUOSE SUŽIBO.

ATĖJUSIAIS Į NAUJĄ SCENĄ PATIKĖK –

SUTELKUSI VISAS JĖGAS KŪRYBA,

ERDVĖJ LIEPSNOJANT ŽODŽIUI, LAISVĘ GINA.

NENUGALĖTA, MYLINTI IR IŠDIDI,

IŠDEGINTA SKAUSMUOS, BET NEUŽTROŠKUS,

ŪMI KASDIENINIO GYVENIMO KELY,

NERIMASTINGA SIELA STATĖ BOKŠTUS.

IR GYRĖ NET BRAZDZIONIS TAVO MENĄ,

AKMENĖS KRAŠTAS GARBŲ VARDĄ RAŠĖ...

VISI ŠIANDIENĄ TVIRTĄ ŽMOGŲ MENA

AKORDUOSE DIENOS, TEATRO DVASIOS!

IR SCENOJ GIRDISI DAR TAVO ŽODŽIAI

TAIP APDAINAVĘ IDEALŲ GROŽĮ, -

EILUTĖMIS PRAŽYDUSIOS ROŽĖS...

(Poetė Dalia Milukaitė – Buragienė)

Yra žmonių, kurie nepasiekė pasaulinės šlovės, tačiau ten, kur gyveno ir dirbo, paliko ryškų pėdsaką. Naujosios Akmenės miesto žmonės ilgai prisimins Stasę Niūniavaitę, mėgėjų teatro režisierę. Ji subūrė puikų dramos mėgėjų kolektyvą, kurio daugumą sudarė miesto inteligentija.

Į Naująją Akmenę ją atvedė likimas. Patyrusi sunkius gyvenimo išmėginimus, kalėjusi Stalino lageriuose, ji visada mylėjo grožį, meną, literatūrą. Stasė Niūniavaitė bendravo su žymiais Lietuvos menininkais, rašytojais, aktoriais. Parašė atsiminimų apie aktorę Eleną Bidokaitę, literatus Butkų Juzę, Vytautą Mačernį, Stasį Anglickį ir kitus. Pati rašė eilėraščius. Jos kūrybą spausdino rajono laikraštis „Vienybė“. 1995 metais žurnale „Metai“ buvo išspausdinta Stasės Niūniavaitės „Lagerinė išpažintis“. Jos memuarų galima rasti almanachuose „Žemaičių praeitis“, „Literatūros panorama“.

Režisierė buvo didelė Akmenės viešosios bibliotekos skaitytoja. Ją ypač domino knygos apie rašytojus, dailininkus, teatro veikėjus. Prieš išvykdama gyventi į Telšius, Stasė Niūniavaitė padovanojo bibliotekai knygų. Atsisveikinimo laišką bibliotekos darbuotojoms ji pradėjo šiais žodžiais: „Mielosios šviesa ir kultūra spinduliuojančios mano dukros, ačiū Jums už ilgametę draugystę, už dvasinį peną, kuriuo maitinote mane nuo 1958 – ųjų iki 2001 – ųjų liepos. Be jūsų šviesos būtų liūdna Naujoji Akmenė“.

Aspazija Sučylienė

Stasei Niūniavaitei

Tas nesibaigiantis ėjimas

Pirma į kalną, paskui – pakalnėn.

Buvo lemtingas susitikimas

Žolės ir dalgio.

Apipešioti rudenio medžiai,

Saugome trumpą vasaros giesmę.

Į blankią saulę veidus atgręžę,

Kiek dar stovėsim, kiek dar girgždėsim?

Apsikabinom, kol šakos gyvos,

Apsikabinom ant vėtrų kelio, -

Kol meilė šildo, kol žodis gydo,

Nors ne žydėti, tik vyst galim.

Stasės Niūniavaitės biografija

Stasė Niūniavaitė gimė 1923 m. sausio 20 d. Tryškių valsčiaus Maldenių kaime (dabar Telšių rajonas). Dabar šio kaimo jau nebėra. Mokėsi Degimų pradžios mokykloje, vėliau Viekšnių progimnazijoje.

Stasę, kaip ir visas valstiečių dukras tėvai pratino prie ūkio darbų, tačiau ją labiau traukė knygos, ji nenorėjo būti „prasčioke“, troško mokytis.

1939 metais įstojo į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje veikė literatų kuopa, į kurios veiklą įsijungė ir Stasė Niūniavaitė. Ji rašė, skaitė savo ir kitų poetų eiles. Kartu su Žemaičių rašytojais Butkų Juze, Pauliumi Geniu, Stasiu Santvaru, Adolfu Sprindžiu, Marija Rastauskiene važinėjo po Lietuvą, rengė susitikimus su skaitytojais. Ši draugystė su Žemaičių rašytojų sambūriu tęsėsi ir vokiečių okupacijos metais. Tuo laiku žinomi Lietuvoje rašytojai Stasę laikė savu žmogumi. Jaunai gimnazistei jie buvo dievaičiai, ji gaudyte gaudydavo jų žodžius. Tie metai Stasei Niūniavaitei buvo kūrybinio pakilimo metai. Jos eilėraščius spausdino „Žemaičių žemė“, „Mokslo dienos“, „Ateities spinduliai“, „Naujoji Lietuva“ ir kiti leidiniai.

1942 metais baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Uždarius universitetą, dirbo Studijų biuro korektore. Traukiantis frontui grįžo į gimtinę.

1944 metų rudenį ją globojęs Butkų Juzė pakvietė į Telšius, į organizuojamą Žemaičių dramos teatrą. Stasė šiame teatre suvaidino sniego karalienę H. K. Anderseno pasakoje, Petronę Žemaitės „Trijose mylimose“, Arbuzovo Tanią. Teatro aktoriai gyveno pusbadžiu, miegojo ant tos pačios scenos, kurioje repetuodavo. Po metų Stasė pasiprašė atleidžiama iš teatro.

1945 m. rudenį ji sugrįžo į Vilnių ir mokėsi Universitete. Klausė V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, M. Miškinio, P. Juodelės ir kitų puikių dėstytojų paskaitų. Stasė Niūniavaitė vėl įsijungė į rašytojų ir poetų būrį. Ji kūrė ir skaitė savo eiles kartu su E. Mieželaičiu, V. Mačerniu, V. Mozuriūnu, K. Kubilinsku. V. Balsevičiūtės knygoje „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (Vilnius 2001) nagrinėjami ir Stasės Niūniavaitės eilėraščiai. 1946 – ųjų pavasarį savo kūrybos sąsiuvinius atidavusi įvertinti žinomiems lietuvių protams, laukė literatūrinio vakaro pas Balį Sruogą, bet buvo suimta.

Stasė Niūniavaitė nedalyvavo jokioje antitarybinėje veikloje. Ją suėmė už tai, kad nepranešė apie žmogų, paprašiusį perduoti laišką vyskupui Beresnevičiui. Stasė šio laiško nesutiko perduoti, palaikiusį jaunąjį saugumietį karininką provokatoriumi. Vėliau jis buvo suimtas už aukšto saugumo pareigūno nužudymą. Iš pradžių Stasei skyrė penkis metus, bet teismo posėdžio metu ji išreiškė patriotinius jausmus, todėl jai buvo paskirta 10 metų bausmė. Savo vargus lageriuose Stasė Niūniavaitė aprašė memuaruose „Lagerinė išpažintis“ (Metai, 1995, Nr.6, 7, 8/9). Ir kalėjimuose ji rašė eilėraščius, tačiau, jos nuomone, tai, ką ji rašė, jau nebuvo poezija.

Iš lagerio Stasė grįžo 1954 m. Kalėdoms. Galėjo įsikurti Vilniuje, nes ten buvo suimta. Tačiau jos vengė netgi buvę artimi pažįstami. Stasė išvyko gyventi į Akmenę, į savo mamos ūkelį.

Kiek pailsėjusi, 1955 m. pradžioje ėmė dirbti Šiaulių dramos teatre. Po metų vėl grįžo į Akmenę. Jai teko net abitūros egzaminus perlaikyti, nes mokslas vokiečių okupacijos metais nebuvo įskaitomas. Akmenėje Stasė ėmė dirbti kultūros namų direktore. Subūrė teatrą, pastatė J. Baltušio „Anksti rytelį“, Žemaitės „Tris mylimas“.

1958 m. Stasė Niūniavaitė pradėjo dirbti režisiere Naujosios Akmenės cementininkų kultūros namuose (vėliau rūmuose) Dirbo ir neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete. Baigusi universitetą dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą vidurinėje mokykloje iki 1972 metų. Kaip prisimena jos mokiniai, literatūros pamokos nebuvo sausos ir nuobodžios. Vis dėlto svarbiausias darbas buvo teatras. Tada, kai televizija buvo tik svajonė, kultūros namai buvo ryškus židinys, į kurį skubėdavo žmonės pailsėti, pasisemti naujų jėgų, dovanoti kitiems dvasinio pakilimo akimirkų.

Apie Stasę Niūniavaitę susibūrė poeziją, scenos meną mylintys žmonės. Pirmas spektaklis –    J. Grušo „Nenuorama žmona“. Po to pastatė muzikinę komediją „Vestuvės Malinovkoje“. Ši komedija turėjo didžiulį pasisekimą, buvo rodoma net 24 kartus. Tada Naujosios Akmenės žmonės pamilo teatrą. Aktorių branduolys buvo miesto inteligentija. Režisierė dažnai juokaudavo, kad kituose teatruose su artistais problemų mažiau, nes tenai normalūs eiliniai žmonės, o pas ją vieni ponai, tokių scenoje nei apšauksi, nei pastumsi. Naujosios Akmenės teatre vaidino cemento gamyklos vyriausiasis inžinierius Olegas Stanulionis, jo žmona ekonomistė Janina Stanulionienė, gamyklos direktoriaus žmona, gydytoja Danguolė Petravičienė, gydytoja Nijolė Bartkevičienė ir kiti. Režisierė vadovavo ir moksleivių dramos studijai. 1972 m. cementininkų kultūros rūmų teatro kolektyvui buvo suteiktas liaudies teatro vardas.

Stasė Niūniavaitė Naujosios Akmenės teatrui vadovavo iki 1992 – ųjų metų. Pastatė apie 50 spektaklių. Įdomiausi spektakliai – E. Voinič romano „Gylys“ inscenizacija, K. Binkio „Atžalynas“, K. Sajos „Abstinentas“. Specialiai Naujosios Akmenės liaudies teatrui A. Mackonis parašė pjesę „Ledi Makbet iš Akmenės“. Kolektyvas dalyvavo visuose svarbiausiuose Lietuvos liaudies teatrų festivaliuose, draugavo su Rietavo scenos mėgėjais, Tauragės teatru, dažnai važinėdavo pasižiūrėti profesionalaus teatro spektaklių – į Vilnių, Kauną, Šiaulius, Panevėžį.

Stasė Niūniavaitė visą savo gyvenimą tobulinosi, daug skaitė, nepraleisdavo seminarų. Dažnai lankydavosi sostinėje, savo draugų dėka kartais net E. Nekrošiaus premjerą pavykdavo pamatyti. Ją siejo nuoširdi bičiulystė su aktorėmis K. Kymantaite, E. Bindokaite, režisieriumi M. Karkleliu. Stasės žodžiai – „Nesigėdijau prisipažinti – mėgstu glaustis prie žmonių, kurie mane nušviečia savo širdies šiluma, intelekto versmėms“. Režisierei būdavo šventė, kai į Naująją Akmenę atvykdavo rašytojai, poetai.

Stasė Niūniavaitė neužsisklendė namuose ir palikusi teatro kolektyvą. Nors ir netapo poete, ji nemetė rašyti. Jos eilėraščius, dienoraščių fragmentus, prisiminimus apie susitikimus su lietuvių menininkais spausdino rajono laikraštis „Vienybė“, kiti leidiniai.

Nepriklausomybės metais Stasė Niūniavaitė įsijungė į visuomeninę veiklą, bendravo su buvusiais tremtiniais, politiniais kaliniais, buvo išrinkta Rajono tarybos deputate.

1995 – ųjų metų rudenį ji vyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Kalifornijoje bendravo su išeivijos poeto Bernardo Brazdžionio šeima. Savo kūrybą skaitė Čikagos lietuvių seklyčioje. Skaitė eilėraščius, esė „Mano miręs kaime“, ištraukas iš „Lagerinės išpažinties“. Išeivijos literatūrologas, Ohajo universiteto profesorius Rimvydas Šilbajoris gerai įvertino jos kūrybą.

2001 – ųjų metų rudenį  Stasė Niūniavaitė paliko Naująją Akmenę ir išvyko į savo jaunystės miestą Telšius, kur gyveno jos giminės. Naujosios Akmenės neužmiršo, atsiuntė į rajono laikraštį „Vienybė“ keletą eilėraščių .

Anapilin išėjo Stasė Niūniavaitė 2002 – ųjų metų liepos 2 dieną.

Viešosios bibliotekos direktorė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Garbės narė Zita Sinkevičienė yra išleidusi dvi literatūrines-biografines knygas: 2013 metais „Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatai. Literatūrinė rudens palietė“ (Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatai 2004-2012m. ir jų kūryba), skirta režisierės ir literatės Stasės Niūniavaitės 90-osioms gimimo metinėms paminėti ir 2017 metais literatūrinę-bibliografinę rodyklę  „Literatūrinio „Poezijos rudens“ labirintuose“ (Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinės premijos laureatai 2004-2016m.). Šiuo metu yra ruošiama tęstinė informacija trečiai knygai apie režisierę, poetę Stasę Niūniavaitę.

Nuo 2004 metų per tradicinę Viešosios bibliotekos „Poezijos rudens“ šventę teikiama Stasės Niūniavaitės vardinė literatūros premija. Literatūrine premija yra apdovanotos poetės ir poetai: Dalia Milukaitė-Buragienė (2004m.), Jovita Grakavinienė (2005m.), a. a. Valerija Lėgaudienė (2006m.), poetai: Leonardas Pukinas (2007m.), a. a. Algimantas Kiminius (2009m.), Julija Almanis (2011m.), Vilhelmina Imbrienė (2013m.), a. a.  Stanislovas Aukselis  (2015m.), Juzefa Janušienė (2016m.), Vidas Morkūnas (2017m.), Aidas Jurašius (2018m.), Kęstutis Krencius (2019m.), Juozas Erlickas (2020m.), Vytautas Almanis (2021 m.), Povila Kuprys (2022m.).

Viešojoje bibliotekoje parengta literatūrinė, kraštotyrinė spaudinių paroda „Stasės Niūniavaitės gyvenimo pėdsakais“, skirta teatro režisierės, literatės, visuomenės veikėjos Stasės Niūniavaitės 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Zita Sinkevičienė

Viešosios bibliotekos direktorė,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos

Garbės narė

Kristinos Urniežienės nuotraukoje iš kairės į dešinę Viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Dalė Taraškevičiūtė, Viešosios bibliotekos direktorė Zita Sinkevičienė, Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vadovė Aušra Šukienė ir bibliotekininkė Regina Rulinskienė prie parengtos literatūrinės, kraštotyrinės spaudinių parodos „Stasės Niūniavaitės gyvenimo pėdsakais“.