Kalbėkime taisyklingai

Prasideda A, baigiasi Ž – tai mūsų gražioji abėcėlė. Kiek ginčų ir problemų kartais gali sukelti kelios raidelės, kurių nenorime priimti į savo abėcėlės šeimą... Bet šį kartą ne apie tai! Norime Jums pristatyti keleto lietuviškos abėcėlės raidžių atsiradimo istoriją.

Kalbotyros tyrinėtojai yra nustatę, kad tautinių, lietuviškų raidžių, plačiausia prasme žiūrint, iš tikrųjų nėra. Išskirtinės raidės, kurias norėtume vadinti savomis – tai devynios raidės su įvairiais diakritiniais ženklais, paprastai skirtais patikslinti garso tarimui.

Jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. Štai tris „su paukščiukais“ – č, ž, š – pasiskolinome iš čekų kalbos, dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia.

Pati vėliausia, jauniausia abėcėlės raidė – ū. Ji sukurta pagal senas antikines tradicijas, o tokias brūkšneliais žymimas ilgai tariamas raides kaimynai latviai turi net keturias. Šią raidę mūsų raidyne įdiegė žymiausiais mūsų kalbos normintojas Jonas Jablonskis.

Raidės į ir ų į lietuvių kalbą atėjo iš ankstyvųjų lietuviškų raštų ir atspindi per kelis šimtus metų pasikeitusį žodžių tarimą – tarytum per nosį. Kalbotyros profesoriaus Giedriaus Subačiaus teigimu, anksčiau tas nosinumas buvo plačiai paplitęs ir tikrai išreikštai tariamas – tarkime, reikalavimas galininko linksnio žodžius arba išskirtinės rašybos žodžius – žąsis, ąžuolas, mįslė – rašyti su nosine kilęs iš to, kad prieš kelis šimtus metų tos raidės žymėjo per nosį tariamus garsus. Toks tarimas apnyko, o štai rašyba pasiliko.

Vienintelė raidė, kurią galima vadinti tikrai lietuviška, neturinčia analogų kitose kalbose, yra ė. Unikalioji raidė ė lietuviškajame raidyne atsirado prieš 366 metus. Pirmą kartą ji buvo pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje lietuviškoje gramatikoje.

Pagal portalo lrytas.lt straispnį „Nustebsite sužinoję, kad ši lietuviška raidė neturi analogų pasaulyje“ informaciją parengė

Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė