Kalbėkime taisyklingai

Amžėjimas – kas tai?

„Senjorai dalinsis istorijomis, įkvepiančiomis amžėjimą pasitikti kaip naujų galimybių etapą.“ Neseniai viename straipsnyje perskaičius šį sakinį pro akis neprasprūdo dar nematytas žodis amžėjimas. Lyg ir lietuviškas, lyg ir taisyklingai sudarytas žodis, bet kažkoks keistas ir nepažįstamas, tad pasirodė verta išsiaiškinti, ką gi jis reiškia.

Pasirodo, veiksmažodis amžėti, amžėja, amžėjo pradėtas vartoti vengiant galimai įžeidaus pasakymo (pa)senti, (pa)sensta, (pa)seno. Amžėjimas pradėtas vartoti tarsi platesne reikšme „sukakti tam tikrą amžių“, pvz.: „Juk daug maloniau ne senti, o pamažu maloniai amžėti nuo pat gimimo dienos“, – savo požiūrį išreiškė Sigitas Povilas Krivickas, publicistas, Europos pagyvenusių žmonių platformos „Age platform“ administracinės tarybos narys.

Darybiškai toks priesagos –ėti vedinys taisyklingas. Kiti tokios darybos pavyzdžiai: auklėti (: auklė), raukšlėti (: raukšlė), vaikėti (: vaikas) „darytis vaikiškam“, cukrėti (: cukrus) „virsti cukrumi“, pavasarėti (: pavasaris) „eiti į pavasarį, darytis pavasariui, šilti orui“. Dauguma tokių vedinių reiškia procesą, kurio metu darosi ar savaime atsiranda pamatiniu žodžiu pasakytas daiktas, asmuo ar reiškinys. Taigi amžėti atveju – atsirandanti ypatybė – amžius.

Vis dėlto amžėti, amžėjimas – dirbtiniai įprastų senti, senėjimo, senatvės pakaitai, vieni iš tų, kurie sukuriami vengiant politiškai nekorektiškų pasakymų, ieškant švelnesnių, netiesioginių pakaitų (plg. senjoras, -ė vietoj pensininkas, -ė).

Remiantis VLKK informacija, parengė Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė

Atgal
easy read