Sulaukus Užgavėnių šventės, simboliškai išvarius žiemą iš kiemo, širdyje po truputį pradeda dvelkti pavasario nuojauta. Užgavėnės – labai senus laikus menanti šventė, apipinta papročiais ir tradicijomis, ženklais ir simboliais. Pasiaiškinkime, ką gi reiškia pats Užgavėnių pavadinimas, kokie jo ryšiai su gavėnia. Pavadinimai visada yra prasmingi. Juose atsispindi šventės ar kito reiškinio esmė. „Nomen est omen“ – „Vardas yra ženklas“, – teigia senas lotyniškas posakis. 

Leidinyje „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“ Užgavėnių reikšmę, tradicijas, pavadinimo kilmę išsamiai aprašė Aleksandras Žarskus. Jo teigimu, šventė senovės lietuviams buvo ypatingų pasaulio ir gamtos tvarkos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas. Mūsų protėviai papročiais ir apeigomis pergyvendavo šventės metu vykstančius virsmus (pasikeitimus). Jie tarsi programuodavo tolesnę gamtos ir savo kasdieninio gyvenimo eigą bei svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius.

Po Užgavėnių prasideda gavėnia, vadinamas krikščionybės įvestas 7 savaičių pasninkas prieš Velykas. Savaime kyla klausimas: kodėl Užgavėnės, kurios pagal pavadinimą (UŽ gavėnios) turėtų būti po gavėnios yra švenčiamos prieš ją? Norint atsakyti į šitą klausimą reikia patyrinėti žodį „gavėnia“.

Žodžiai „gavėnia“ ir jos sinonimas „gavėja“ yra kilę iš veiksmažodžių „gautis“ ir „gavėti“. Veiksmažodžio „gautis“ mes nebemokame teisingai vartoti. Dabar sakome: „Man gavosi šis darbas“. Kalbininkai bara už tokį netinkamą šio veiksmažodžio vartojimą. Senieji lietuviai sakydavo: „Ligonis gaunasi iš po sunkios ligos“ arba „Gaunasi iš po žiemos miego žemė ir visi jos gyviai“ [LKŽ]. O veiksmažodžio „gavėti“ reikšmė priešinga: „Šunys, neturėdami ko valgyti ar lakti, turi gavėti“ [LKŽ]. Senesniuose raštuose „gavėti“ buvo naudojama ir atsigavimo prasme: „Tegavi širdis nuog dūmų piktų“ [LKŽ, Daukšos katalikiška postilė]. Iš esmės veiksmažodžiai „gautis“ ir „gavėti“ išreiškia visuotinį gamtos dėsnį (principą), t. y. vieningo reiškinio priešingas prasmes: pasninkavimą (liesėjimą) ir atsigavimą (stiprėjimą). Kai silpsta (gavėja) kūnas, stiprėja (gaunasi) dvasia ir priešingai – kai stiprėja kūnas, silpsta dvasia.

Tad galima manyti, kad gavėnios laikotarpis galėjo būti ir prieš Užgavėnes. Gavėnia – tai žemės ir visos gamtos atsigavimo iš po žiemos miego laikotarpis, kuriam pasibaigus, per Užgavėnės švenčiama gamtos atbudimo ir gyvybės gimimo šventė.  

Tiesa, krikščionybė žodžio „gavėnia“ neatnešė ir nepakeitė jo prasmės, bet jo prasmę (liesėjimo ir atsigavimo) iš gamtos lygmens pakėlė į žmogaus lygmenį. Senovinis gavėnios tarpsnis, kuris buvo susietas su gamtos atsigavimu ir gyvybės gimimu, tapo nukreiptas į žmogaus dvasinį atbudimą ir prisikėlimą. Gamta tyliai, pamažu atsigauna nuo Kalėdų iki Užgavėnių, o krikščionis, gavėdamas kūnu, dvasiškai atsigauna nuo Užgavėnių iki Velykų. 

Etnografai teigia, kad senosios Užgavėnės iki krikščionybės būdavo švenčiamos kovo mėn. viduryje, galbūt, pavasario lygiadienio metu. Dabartinės Užgavėnės yra kilnojama šventė, tačiau visada švenčiamos antradienį (šiemet ši šventė išpuolė ypatingą dieną – Vasario 16-ąją). Jų data susieta su Velykomis, kurios skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. Pirmasis sekmadienis po mėnulio pilnaties, kuri būna po pavasario lygiadienio, ir yra Velykų šventės data, o 46 dienos prieš Velykas yra švenčiamos Užgavėnės.

Senąsias Užgavėnių tradicijas vis dar gerai išreiškia pagrindinio šventės simbolio – Morės naikinimo paprotys. Žemaitiškas vardas Morė, pasak etnokosmologo Jono Vaiškūno, yra giminingas įvairioms Europos tautoms žinomų žmogų sloginančių ir marinančių dvasių vardams su šaknimi Mar-, Mor-. Šios dvasios skleidžia destrukciją, mirtį, blogį, žmonių sąmonę drumsčiančius, košmarus (plg. prancūzų žodis cauchemar, anglų – nightmare košmaras), slogina ir marina žmogų. Seną šio vardo bendraindoeuropietišką kilmę liudija ir pavyzdžiui, senovės indų sanskrito arba pali kalbos žodis māra, taip pat reiškiantis – „žudantis“, „naikinantis“. Taigi, šis Užgavėnių pamėklės vardas greičiausiai dar nuo indoeuropiečių prokalbės laikų išsaugojo dvasinį religinį Morės dievybės vaizdinį.

Paanalizavę Užgavėnių, vienos svarbiausių gamtiškojo metų ciklo švenčių, pavadinimo ištakas, galime geriau suprasti ir žinią, kurią ši šventė mums neša. Tai ne tik kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, tai metas, kai žmogus turo sustiprinti savo dvasią, atsigauti po dvasinio sąstingio ir ruoštis jėgas su pavasariu ateisiantiems naujiems darbams ir iššūkiams.

Parengė Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė

Šaltiniai:
„Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, 2001
Straipsnis „J. Vaiškūnas: Užgavėnės – esmingiausia senosios lietuvių religijos šventė“ portale alkas.lt