Skelbimai

Akmenės rajonas – nedidelė, bet graži ir savita Lietuvos dalis, kurioje kadaise vyravo glaudūs bendruomeniniai ryšiai. Laiptinėse gyvenantys kaimynai palaikė artimą tarpusavio ryšį, žmonės gerai pažinojo vieni kitus, tarpusavyje dalindavosi ir džiaugsmais, ir savo rūpesčiais. Graži kaimynystė, tamprūs tarpusavio ryšiai buvo didelė vertybė. Tarpusavio santykiai teikė saugumo jausmą – kiekvienas žinojo, jog esant reikalui sulauks pagalbos ne tik iš artimųjų, bet ir iš šalia gyvenančių kaimynų.

 Šiandien, besisukdami sparčiame gyvenimo ritme, pilname darbų, įvairių asmeninių rūpesčių, atsiradus nuotolinio susisiekimo galimybėms, esame fiziškai ir emociškai atitolę vieni nuo kitų, užsidarę savyje su savo problemomis ir rūpesčiais.  Esame taip pasinėrę į savo skubėjimą, rutiną ir nuovargį, kad net nebepastebime, kas vyksta aplink. Praradome ryšius su šalia gyvenančiais, nebepažįstame savo kaimynų, nebesisveikiname, nebežinome jų vardų. Nebeturime laiko nuoširdžiai pasikalbėti, išklausyti vienas kitą. Neretai esame atsiskyrę ne tik nuo bendruomenės, bet neberandame laiko ir savo šeimos nariams.

Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių lieka vieni. Didelį nerimą kelia vis sparčiau augantis socialinių paslaugų poreikis. Kiekvienas pagalbos besikreipiantis žmogus – tai asmuo, ne tik susiduriantis su  įvairiais sveikatos sutrikimais, bet ir išgyvenantis slegiančią socialinę atskirtį. Neretai tokie senoliai turi vaikus, anūkus, kitus artimus giminaičius, kurie paskendę savo rutinoje ir rūpesčiuose ar išsibarstę po visą pasaulį. Dažnai girdime liūdnas istorijas, kai emigracijoje gyvenantys ir susikūrę ten savo gyvenimus asmenys neketina grįžti į gimtinę dėl savo senstančių ir silpstančių tėvų. Kartais išvykusieji negali grįžti dėl darbų ar finansinių sunkumų, o kartais kažkada buvę šilti tarpusavio ryšiai negrįžtamai nutrūksta. Laikas, atstumas ir savi tikslai pamažu atitolina net tuos, kurie kažkada buvo patys artimiausi.

Tačiau šis straipsnis ne apie išgyvenamą atskirtį. Tai kvietimas.

Šiuo gražiu ir stebuklingu švenčių laukimo metu – sustokime. Apsidairykime. Paieškokime savyje paprastos žmogiškos šilumos. Pažiūrėkime į savo aplinką ne per abejingumo, o per bendrystės prizmę. Bendruomenė gyva tiek, kiek mes patys jaučiame bendrystę vieni su kitais. Jei turite netoliese gyvenantį senjorą – pakalbinkite, paklauskite, kaip jam sekasi. Kartais vienas pokalbis gali tapti šviesos spinduliu tam, kuris seniai nepatyrė artimo bendravimo ar nuoširdaus rūpesčio. Jei jūsų tėvai ar seneliai toli, paskambinkite jiems kaip galite dažniau. Ne todėl, kad privalote, o todėl, kad jie taip seniai to laukia. O jei patys jaučiatės vieniši – drąsiai kreipkitės pagalbos, nes prašyti nėra gėda. Gėda – matyti žmogų kenčiant ir praeiti pro šalį nepastebėjus. Pakvieskime vieni kitus būti šiltesniais. Atsigręžkime į vyresnius žmones – juk jų gyvenimo istorijose slypi mūsų krašto šaknys.

Tegul Akmenės rajonas būna vieta, kur senatvė – ne vienatvė, o pagarba, rūpestis ir bendrystė. Tegul nuo šiandien garbingo amžiaus vienišų žmonių širdys sušyla nuo praeivio šypsenos, laiptinės kaimyno pasisveikinimo ir keleto šiltų žodžių. Galbūt negalime suteikti reikiamos pagalbos, bet nuoširdžiai šypsodamiesi galime sutrumpinti atstumą tarp dviejų žmonių. Užtenka tik šiek tiek dėmesio, meilės, atjautos, laiko ir noro pastebėti.

Būkime šiltesni, jautresni, atidesni. Pradėkime nuo šypsenos, nuo paprasčiausio pasisveikinimo. Nes dėmesys  prasideda nuo paprasto žmogiško – „Aš tave matau“.

Akmenės rajono savivaldybės administracijos

Naujosios Akmenės miesto seniūnijos

socialinio darbo organizatorė Ginta Sutkienė

Socialinė darbuotoja Vilma Damskienė